Gyvenimas Ispanijoje (part 3)

Šventėms artėjant, pats laikas būtų pasikalbėti apie ispanų valgymo įpročius ir maistą. Tema nėra tokia jau paprasta dėl kultūrinių, klimatinių ir geografinių skirtumų tarp Ispanijos regionų, pavyzdžiui šiaurė garsėja savo pieno bei sūrio pramone ir jūros gerybėmis, o rytai – ryžių patiekalais, pvz. paelija (originale skamba kaip paėja t.y. be raidės „L“). Be to, kiekviename iš regionų virtuvė skirsis tarp „žemyninės“ ir „jūrinės“ – vienoje dalyje gali būti apstu kiaulienos ir įvairių troškinių, o kitoje – žuvies ir jūros gėrybių.

 

Dienos rutina

Bet, pradėkime nuo pradžių – nuo dienos ritualo. Įprastai pusryčiai yra valgomi tarp 9 ir 10 val. ryto namie, bet dažniausiai – kavinėje pakeliui į darbą arba darbe, jei ten yra kokia nors kavinukė.

desayuno

 

Pietūs tradiciškai trunka apie 2 valandas, kažkur tarp 14 ir 16 val. Pietų metu vyksta ilgi pokalbiai, patiekalų kiekis irgi yra nemažas – meniu gali sudaryti net 5-6 patiekalai. Ši mada yra po truputi nueinanti, tam įtaką daro ir vyriausybė, skatindama kompanijas ir organizacijas dirbti trumpesnę darbo dieną ir neužsidarinėti ilgai pietų pertraukai. Šioje vietoje turėčiau pažymėti, kad daugelis bendrovių, parduotuvių yra uždaromos 2-3 valandų tarpui, o vėliau atidaromos ir dirba iki vėlyvo vakaro.

comida

 

Kai kas užkandžiauja tarp pusryčių ir pietų, bet nebūtinai. Dažniau praktikuojamas užkandžiavimas tarp pietų ir vakarienės.

Vakarienė yra tradiciškai vėlyva ir vyksta kažkur tarp 20:30 ir 22:00. Be abejo ji nėra tokia soti, kaip pietūs, bet bent jau man yra visiškai neįprasta valgyti taip vėlai, esu „šiaurietiškas vyturys“ 🙂

cena

 

Maisto kultas

Kaip jau supratote, ispanai negali praleisti nei dienos be pokalbių ir labai vertina kokybišką maistą, tad parduotuvėse ar turguje visada išvysit situacijas, kai pirkėjas kalbasi su pardavėju, kol anas pjausto mėsą, valo žuvį ar raiko sūrį, tuomet pasijungia kiti eilėje belaukiantys ir diskusija verda visu mastu. Pasikalbėjimai yra retai susiję su perkamu produktu ar jo paruošimo procesu, kalbamasi apie bet ką, pradedant gamtos išdaigomis ar politine situacija ir baigiant anūkų pasirodymu mokyklos vaidinime. Senyvo amžiaus žmonės atsineša sudedamas kėdutes ir literally sėdi eilėje. Nes žino kiek tai gali užtrukti. Ir niekas nepyksta 🙂

 

Pasibuvimas restoranuose, ypač savaitgaliais, yra tiesiog būtinybė. Penktadienio ar šeštadienio vakarai, savaitgalio, ypač sekmadienio, pietūs – visi restoranai užimti, aptarnaujamos didelės šeimos (renkasi visi nuo senelių iki anūkų) ar draugų grupės. Vėl pažymėčiau, kad jei vakarieniaujama, ypač šiltu metų laiku, į restoraną renkamasi pradedant 21 val.

Beje, atsiskaitant, arbatpinigiai nėra būtini, įprasti ar reikalaujami. Jei turit tokį įprotį – jokių problemų, jums dar padėkos papildomai, bet jei ne – tiesiog džiaugsis, kad atėjot, užsisakėt, skanavot, smagiai leidot laiką ir dėkojot šeimininkams.

 

Kokybė

Kadangi aplink apstu mažų parduotuvių, kavinių ir restoranų, kiekvienas jų rūpinasi siūlomų produktų ir patiekalų kokybe. Tam įtaką turi ir geografinė padėtis – šviežia mėsa, žuvis, daržovės, vaisiai leidžia pagaminti gardžius patiekalus čia ir dabar.

Atskirai galėčiau paminėti maisto turgelius ir didelius turgūs (tokius, kaip dažnam lietuviui pažįstamą La Boqueria Barselonoje). Tokioje turgavietėje jums ne tik parduos ketvirtadalį šiandien ryte pagauto tuno, o ir supjaustys arba paruoš taip, kaip jus pageidausite. Ir visi laukiantys eilėje neurzgės, nesiskųs ir neskubins pardavėjo, anaiptol, jie meiliai šnekučiuosis tarpusavyje arba su jumis.

 

Vienas didžiausių skirtumų nuo Lietuvos, be abejo, yra vaisių ir daržovių asortimentas bei šviežumas. Šiltesnis klimatas, natūralu, nurungia šaltesnį be konkurencijos.

 

Įvairovė

Galiu drąsiai teigti – tai, ką jūs žinote apie ispanišką maistą sudaro gal kokius 10%, nes gaspačo, paelija, tapai ir chamonas yra tik dalelytė skonių įvairovės, sutinkamos Iberijos pusiasalyje.

Beje, tapai – tai ne duonos riekelės su ant jos uždėtais sūriais, dešros gabalėliais, keptais kiaušiniais ar dar kažkuo. Tapai, tai bet kas, kas Lietuvoje vadinama elementariu žodžiu užkandis. Todėl jau minėtas duonos gabalėlis su chamonu yra tapas; alyvuogių lėkštutė yra tapas ir netgi rusiškos mišrainės (kažkodėl labai populiarios čia) indelis irgi yra tapas!

Kaip jau minėjau, kiekvienas regionas ir net teritorija, o kartais ir miestas tame regione turi savo virtuvę, įpročius, patiekalus. Tik žvilgtelėkite į šį sąrašą, tikrai išvysit daug naujų ir niekada nematytų bei negirdėtų patiekalų. Štai čia dar yra kažkiek sriubų ir desertų ir šie sąrašai tikrai nėra baigtiniai 🙂

Galite panagrinėti virtuves pagal regionus: Andalūzijos, Astūrijos, Balearų salų, Baskų krašto, Ekstremadūros, Galisijos, Kanarų salų, Kantabrijos, Kastilijos ir Leono, Katalonijos, La Mančos, Madrido bei Valensijos.

 

Vynas

Tikrai nepamiršau vyno, bet nesu nei šio gėrimo mėgėjas, nei žinovas, tačiau galiu patikinti, jog ispaniškų vynuogių rūšių ir iš jų išgaunamų gėrimų įvairovė nenusileidžia garsiausiai pasaulyje prancūzų produkcijai. Baltas, rausvas, raudonas ar šampano analogas cava (tariasi kaba, kirtis ant pirmos a) – you name it!

vino

 

Nepaisant to, jog pagal vyno eksportą Ispanija žymiai nusileidžia šiaurinei kaimynei Prancūzijai (ispanų vyno eksportas sudaro apie 9% pasaulinio, tuo tarpu prancūzų – net 29%), šalis vis tiek užima trečią vietą pasaulyje pagal šio gėrimo eksportą.

Beje, tampriai su vynu yra susijęs sūris – man iki šiol kelią nuostabą, kodėl ispaniškas sūris pasaulyje yra menkai žinomas. Statistika irgi byloja, jog šio gardaus produkto eksportas nėra stiprioji Ispanijos pusė – štai kiekvienos iš TOP3 sūrio šalių (Vokietijos, Olandijos ir Prancūzijos) šio produkto eksporto metinė vertė yra apie 3.5 bnUSD, tuo tarpu Ispanijos – vos 0.4 bnUSD (NB Lietuvos – 0.2 bnUSD).

queso

 

Ispanijoje gaminamų sūrių sąrašas yra išties įspūdingas – varškės, pelėsiniai, brandinti, maišytų pieno rūšių – kiekvienas ras sau tinkamą skonį ir rūšį.

 

Kava

Atskirai paminėčiau kavą. Ne, ji tikrai nėra prasta, nes kavos gėrimo kultūra čia yra pakankamai gili. Tiesiog man, kaip vaikiškų kavų mėgėjui nėra lengvai prieinama tai, ko vos ne kiekvienam žingsnyje galiu paskanauti Lietuvoje.

Norėtumėt Latte Macchiato, Mocha ar Cappuccino? Pamirškit. Situaciją su kavomis, kurios reikalauja tam tikro paruošimo yra itin prasta. Tam pasitelkiu išgyventą pavyzdį:

  • Gal turite Latte Macchiato ar Cappuccino?
  • Kavos su pienu?
  • Tai, kad ne.
  • Galiu tau pieno į kavą įpilti ir bus gerai… juk tai tas pats!

cafe

 

Laimei, mieste yra „Starbucks“ ir „McCafe“ – šios dvi vietos retsykiais gelbėja mane nuo skanių kavos gėrimų bado. Ten žino kas yra Cappuccino ir kaip jis gaminamas; ten jaučiuosi, tarsi užsukęs į kurią nors Vilniaus „Caffeine“ ar „Vero cafe“ 😉

Čia pat paminėčiau faktą, jog kava išsinešimui beveik nepraktikuojama. Atitinkamus indelius kavinės tikrai turi, tačiau… jei jus geriat, arba, neduokdie, valgot (!) kažką eidami, visi supranta, kad esat užsienietis arba turistas.

Kavai atsigerti reikia kavinės ir laiko. O apie užkandžiavimą kažkur skubant negali būti nė kalbos!

 

Kažko trūksta?

Pabaigai – atsakymas į du klausimus, kuriuos dažnai girdžiu iš tėvynainių.

Pirmas: kokio lietuviško maisto ar produktų pasiilgsti? Grubiai tariant – jokio, nes niekad nebuvau cepelinų, bulvinių blynų ir karbonadų mėgėjas, o parduotuvėse galiu įsigyti visko, ko tik širdis (t.y. skrandis) geidžia. Galiu nusipirkti net kelių rūšių kefyro! Beje, yra vietų, kur galima įsigyti „Pasakos“ ar „Nykštuko“ sūrelių 😉

Antras: ar ragavai paelijos? Ne, kadangi jūros teikiamos gerybės nelabai derinasi su mano skonio receptoriais, o paelija su mėsa, mano kuklia nuomone, visada nusileis gardžiam uzbekiškam plovui.

 

Viskas be priekaištų?

Tiesa, yra keletas silpnesnių ispaniškos virtuvės sričių. Vienas būtų konditerija – tortai yra šaldyti arba tragiški. Arba šaldyti ir tragiški. O paprastesni saldumynai, kartais, yra tokie paprasti, kad geriau jau rinktis elementarų kruasaną…

Kitas – mėsos ar žuvies patiekaluose retai sutinkamos daržovės, ypač šviežios – viskas valgoma su daugybę duonos ar bulvių.

Ir paskutinis – tam tikra sumuštinių rūšis, vadinama bocadillo (lietuviškai – bokadijo). Kas tai? Nedidelis baltos duonos kepalas perpjautas išilgai su įdaru. BE padažo. BE daržovių. Kas yra įprastas įdaras? Chamono arba dešros griežinėlis. Kartas su sūriu, kartais be. Kartais keptų bulvių ir kiaušinių apkepas

Šie sumuštiniai (ispanai nemėgsta, kai juos vadini sumuštiniais, nes tai – BOCADILLO!) yra sauso ir sunkiai nuryjamo maisto etalonas, visiškai nesuprantu susižavėjimo jais.

bocadillo

 

 

Ką gi, šiam kartui – pakaks. Laukit tęsinio apie ispanų kalbą, pačius ispanus bei priedo su neišgalvotomis istorijomis 😉

Leave a Reply

Fill in your details below or click an icon to log in:

WordPress.com Logo

You are commenting using your WordPress.com account. Log Out /  Change )

Google+ photo

You are commenting using your Google+ account. Log Out /  Change )

Twitter picture

You are commenting using your Twitter account. Log Out /  Change )

Facebook photo

You are commenting using your Facebook account. Log Out /  Change )

Connecting to %s