Gyvenimas Ispanijoje (final part)

Pagal vieną iš nuotraukoje esančių iškabų matoma, jog parduotuvė dirba nuo pirmadienio iki šeštadienio, o kita informuoja, kad pirkėjai laukiami ir sekmadieniais.

Nebūtų nieko ypatingo, jei ne faktas, jog:

  • antroji iškaba pakabinama (vasaros pradžioje) ~dvejomis savaitėmis anksčiau, nei tas darbas sekmadieniais prasideda;
  • ji nuimama gal po mėnesio, kai sekmadieniais parduotuvė seniai nebedirba (rudenį).

Ir taip vyksta jau ne pirmą sezoną 🙂

 

Kaip jau supratote, pristatau paskutinę, kiek uždelstą, gyvenimo patirčių apsakymą iš Ispanijos rytuose esančio Valensijos autonominio regiono. Paradoksalu, tačiau tekstą rašau, viešėdamas Vilniuje 🙂

Iš tikrųjų tema yra begalinė – neįmanoma teisingai perteikti įspūdžių, pabuvus šalyje vos keletą metų, juk ir mano požiūris keičiasi ir pati šalis nestovi vietoje.

Ar pavyko man bent kažkiek visą tai praskleisti savo keturiais iki šiol skelbtais post‘ais, bei šiuo – paskutiniu –  spręsti jums.

 

Tikrasis ispanas

Turiu jus nuliūdinti, nes sąvoka „tikras ispanas“, mano galva, neegzistuoja. Šalies gyventojai yra labai skirtingi ir jų papročiai, šventės ar net fizinė išvaizda taipogi. Net kalba, turinti juos jungti – tarimas, tempas, žodžiai – skiriasi, priklausomai nuo regiono.

Iš esmės šalis pakankamai „kenčia“ nuo užsieniečių (taip, mūsų visų) taikomų stereotipų, juk Ispanija, tai saulė ir jūra, ar ne? 🙂

Nelabai, nes tai ne tik Barcelona, siesta, sangria ar paella, bulių kautynės ar alyvuogių aliejus. Pavyzdžiui, dar tai yra pakankamai dažni korupcijos skandalai arba net… slidinėjimo kurortai!

 

Skirtumus ir ypatumus galima vardinti ir vardinti (įdomumo dėlei, čia bei čia rasite smagių faktų apie Ispaniją), bet išskirsiu tik man matomus, labiausiai pastebimus.

Labiausiai tie garsiai kalbantys (lietuvio ausiai – rėkaujantys 🙂 ) ir rankomis gestikuliuojantys žmonės žavi savo pozityvumu ir tolerancija – tau visada pasakys labas, visada nusišypsos, padės. Niekas nėra teisiamas už savo išvaizdą, įsitikinimus, odos spalvą; niekas nėra vertinamas pagal dirbamą darbą, pasirinktą užsiėmimą ar vairuojamą automobilį – gyvenama laisvai, tačiau kartu draugiškai, nevaržant aplinkinių žmonių laisvių ir nepamokslaujant jiems.

Nesimato atvirų „būdulių“ ar „sėkmingų žmonių“, visi gyvena savo gyvenimus, nebandydami nieko įrodinėti kitiems – į „ką žmonės pasakys“ nekreipiama jokio dėmesio.

 

Pasikartosiu, jog ispanai, priklausomai nuo regiono, skiriasi tarpusavy, tai labiausiai pastebima tarp šiauriečių ir pietiečių – panašiai, kaip ir visur pasaulyje svarbų žodį taria klimato skirtumai. Vieni yra labiau konkretūs, patikimi; kiti gi labiau atsipalaidavę ir draugiški. Manau, esminė įtaka šiauriečių skirtumui nuo visų kitų buvo padaryta Al-Andalus metu, kuomet Iberijos pusiasalį valdė maurai, nes būtent šiaurinė pusiasalio dalis liko nepaliesta atvykelių.

 

Iš linksmų pastebėjimų – šmaikščiai skamba įvairūs ilgesnių bei dvigubų ispaniškų vardų trumpiniai, pvz.:

  • Chus – Maria Jesus (Čus – Marija Chesus), mot.
  • Chema – Jose Maria (Čėma – Chosė Marija), vyr.
  • Fito – Adolfo, vyr.
  • Malena – Maria Magdalena, mot.
  • Neto – Ernesto, vyr.
  • Paco – Francisco (Pako – Fransisko), vyr.
  • Kiki – Enrique, vyr.
  • Lupita – Guadalupe, mot.
  • Moncho – Ramon (Mončo – Ramon), vyr.

 

Minusai (?)

Be abejo, yra ir neigiamų arba keistokų momentų, kurių sąrašas nėra baigtinis ir prasideda visiems gerai pažįstama laiko neapibrėžtumo sąvoka („gerai, netrukus atvyksiu“, arba „rytoj viskas bus padaryta“).

Čia paminėčiau: bankų darbo laiką (dauguma jų atsidaro 8 ir užsidaro apie 14 valandą), „tujinimą“ (kasininkė supermarkete kreipsis į jus „tu“, o ne „jus“; kas nėra blogai, mat tai yra dalis atviros ir kančių bei kaltės nesukaustytos visuomenės; tiesiog skamba neįprastai 🙂 ), automobilių palikimą bet kur (įjungtas avarinis signalas ir automobilis antroje juostoje – jokių problemų 🙂 ), begalinius pokalbius tarp pardavėjo ir pirkėjo (parduotuvėje, turguje, privačiai, bet kur – kalbamasi daug ir apie visiškai nesusijusius su procesu dalykus).

 

Vienas mano bendradarbis yra pasakęs auksinę frazę, kurios pagalba galima logiškai paaiškinti visus tuos delsimus ir vėlavimus, ji skamba paprastai – ispanas yra savo laiko šeimininkas. Būtent todėl, tarkim:

  • santechnikas, susitaręs su jumis, bet pakeliui sutikęs seną draugą ir užsukęs su juo į barą, ramiai gali atvykti pas jus valanda vėliau ir nesukti sau dėl to galvos 😉
  • baro ar restorano šeimininkas, turintis kokių nors privačių reikalų, tiesiog pakabins ant užrakintos savo įstaigos durų ranka rašytą raštelį ir tiek žinių 😉
  • pavėlavęs į susitikimą kolega gali tai argumentuoti užsitęsusiu popietinės kavos pasisėdėjimu ofiso kavinėje…

dav

 

O štai garsųjį lėtumą ir neskubėjimą priskirčiau prie teigiamų ispanų bruožų – niekas tavęs neskubins kokioje nors bilietų eilėje, niekas nepypins, jei lėtai parkuosies. Tiesiog juntamas supratingumas ir pakantumas.

Beje, šių bruožų itin pasigendu šiomis dienomis, kuomet didelę laiko dalį praleidžiu vairuojant Vilniuje ir kitur po Lietuvą – atrodo, kad dauguma tautiečių visąlaik kažkur vėluoja ir dėl to itin pyksta 🙂

 

Praeities šešėliai

Atskirai pastebėčiau kiek neįprastą perėjimo nuo diktatūros prie monarchijos ir demokratijos procesą. Nepaisant persekiojimų ir egzekucijų, vykdomų Franco valdymo metais, pasikeitus santvarkai nebuvo jokio liustracijos proceso, jokių teismų, visi tarsi susitarė nutylėt praeitį ir gyventi toliau. Tiesa, buvo bandymų deramai ištirti šią temą, tačiau viskas baigėsi fiasco net pačiam procesą kuravusiam teisėjui…

Kartais pagalvoju, galbūt tai ir yra raktas į darnią visuomenę? Nors toks metodas labiau primena sėdėjimą ant parako statinės…

True stories

Pabaigai, keletas žadėtų tikrų gyvenimo istorijų. Viskas 100% autentška, savo kailiu išgyventa!

 

Atvejis 1

2018-ųjų liepos mėnesį rezervuoju laiką vizitui į specializuotą automobilių servisą, man pasiūloma data – rugpjūčio pabaigoje (lyg 30 ar 31 dieną, jau nebepamenu) – sutinku, užsirašau.

Iki sutartos datos likus savaitei, pasiteirauju el. paštu ar galima perkelti vizitą dėl atsiradusių aplinkybių. Keletas dienų – jokio atsakymo. Tuomet skambinu – niekas nekelia ragelio; kartoju bandymus ir kitądien – nieko. Sutartos dienos ryte bandau vėl, bet nesėkmingai. Į servisą, aišku, nevykstu.

Bet rugsėjo pirmą gaunu skambutį iš įstaigos savininko:

  • Matau tavo laišką, labai gerai, kad neatvažiavai!
  • ?!
  • Nes mes juk atostogose buvom visą tą mėnesį.
  • O tai kodėl tokią dieną vizitui buvo pasiūlyta?
  • Ai, gal pamiršęs buvau. Atvažiuok šią savaitę, tarkim, ketvirtadienio rytą, viską padarysim!

 

Atvejis 2

Ši situacija įvyko žmonai – jai užsiregistravus vizitui į kirpyklą, kirpėja paprašė telefono numerio, kad galėtų įspėti esant pasikeitimų. Atvykus į kirpyklą sutartai valandai, pati kirpėja pasirodė tik už pusvalandžio.

Įprastai, paslaugų teikimo srityje dirbantis profesionalas, turbūt, atsiprašytų ir toliau viskas vyktų, kaip sutarta, juk visko būna. Bet šiuo atveju pirmieji to profesionalo žodžiai… ne, ne klientei, o savo bendradarbiui (!) buvo:

  • Tu įsivaizduoji, net nespėjau kavos atsigert! Gal gali man paruošti puodelį?

 

Atvejis 3

Bendradarbė iš tylaus ir ramaus miestelio Prancūzijos pietuose pirmąkart suprato, kaip švenčiamos Joninės – Hogueras šventė.

Vieną iš darbo savaitės naktų (labiau rytų, nes sakė, jog buvo apie 5 val.) neiškentėjusi iš už sienos sklindančios muzikos ir triukšmo nuėjo pas kaimynus su prašymu apraminti savo „party mode“. Kaimynas su šypsena veide tepasakė:

  • Nesijaudink, juk šventė!

Ir, P, tęsė šventę toliau. Mergina nepasidavė ir pasiskambino į policiją. Žinot kokio atsakymo ji susilaukė?

  • Nesijaudinkit taip, ponia, juk dabar šventė!

Ir, be abejo, net nesiruošė reaguoti į iškvietimą.

Tokiu būdu žmogus kasryt eidavo į darbą neypatingai išsimiegojęs 🙂

 

Guiri

Japonai vadina baltaodžius ir visus kitataučius žodeliu „gaidžin“. Ispanai irgi turi panašų žodį – guiri (skaitoma „giri“). Dažniausiai jis taikomas britams, vokiečiams, skandinavams apibūdinti, bet plačiau naudojamas nusakyti turistui, užsieniečiui.

  • Eidamas vakarieniauti į restoraną 19 val., leidi visiems suprasti, kad esi giri (skaityk – eini vakarienės žyyymiai per anksti).
  • Ar jums įdomi Ispanijos kultūra, kalba, istorija? Ne, viskas, ko jus, giriai, norite yra prisigerti ir sudegti po saule.

 

PS

Keletas trumpų pastabų:

  • Esminį įspūdžių skirtumą, akivaizdu, nulemia stebėtojo rolė t. y. daugumai nuomonė susidaro besilankant Ispanijoje atostogų metu, tuo tarpu visai kitaip aplinką jaučia šalyje pastoviai gyvenantys, kitaip tariant – „jus atostogaujat, o aš tai dirbu!” 🙂
  • Apie penkis mėnesius (žiemą bei pavasarį) butuose ir namuose yra VELNIŠKAI šalta. Jei nesuprantat apie ką aš, skaitykit pirmą ciklo dalį.
  • Pabaigai, Ispanijos istorija trumpai ir šmaikščiai, bet vaizdžiai ir aiškiai.

 

Tiek žinių. Ačiū, kad skaitot!

 

Leave a Reply

Fill in your details below or click an icon to log in:

WordPress.com Logo

You are commenting using your WordPress.com account. Log Out /  Change )

Google photo

You are commenting using your Google account. Log Out /  Change )

Twitter picture

You are commenting using your Twitter account. Log Out /  Change )

Facebook photo

You are commenting using your Facebook account. Log Out /  Change )

Connecting to %s

This site uses Akismet to reduce spam. Learn how your comment data is processed.