Interviu su… Jonu Karkliu

Tęsiant tradiciją, vėl kalbinu lenktynių pasaulio atstovą. Šiandien svečiuose Lietuvos kartingo bei 1000km lenktynių vicečempionas, Europos „Renault Clio“ čempionato lenktynininkas Jonas Karklys.

Jonai, pabandykime išsiaiškinti – esi verslininkas, lenktynininkas, IT profesionalas ar dar kažkas, ko nežinau?

J.K.: Priklausomai, kuriuo paros metu 🙂 Pirmiausia turbūt reikėtų pasakyti, kad esu gan kūrybiškas ir veiklus žmogus, dėl to nuolat kyla įvairiausių idėjų. Kartais jas įgyvendini IT projektuose, kartais trasoje ar kitose veiklose. O šiais laikais automobilių sportas apskritai be verslo dalyvavimo yra sunkiai įsivaizduojamas. Svarbiausia, viską teisingai balansuoti 🙂

Kaip supratau, savo kelią lenktynėse pradėjai tradiciškai, nuo kartingo. Ar gali papasakoti plačiau apie įvykį, kai pasaulio kartingo čempionate patyrei avariją prieš pat Michaelio Schumacherio akis?

J.K.: Taip, mano kelias prasidėjo nuo kartingo. Labai tuo džiaugiuosi, nes kartingas – ypatingai gera mokykla, padeda suformuoti gerus vairavimo įpročius.

Paminėta avarija įvyko 2007 m., kai kartu dar su keliais lietuviais dalyvavome Rok klasės pasaulio čempionato finale Italijoje. Tai buvo tikrai įsimintinas įvykis, nes trasoje vaikštinėjo PATS Michaelis Schumacheris. Jis buvo (ir yra) mano dievukas, tai įsivaizduokit patys… Tuo metu Michaelis stebėjo varžybas ant „Tony Kart“ sunkvežimio („Tony Kart“ – kartingo važiuoklių gamintojas, kurio vienas iš akcininkų ir yra Michaelis).

Taip jau sutapo, kad važiuojant pusfinalyje ir bandant lenkti varžovus, stipriai susidūrėme ir aš verčiausi važiuojant 100 km/h greičiu. Čiuožiau ant galvos bei nugaros ant asfalto kaip tik pro Michaelio sunkvežimį, esantį šalia trasos. Man pačiam, deja, pamatyt neteko, bet draugai pasakojo, kad Michaelis lingavo rankomis susiėmęs už galvos. Bent jau taip likau pastebėtas… 🙂

Laimei, rimtai nesusižeidžiau, neskaitant baisokų kūno nubrozdinimų. Po kelių valandų pavyko startuoti ir varžybų finale. Kadangi pusfinalyje važiavimo nebaigiau, finale priklausė paskutinė starto pozicija. Tuometinis treneris prifarširavo mane vaistais, prieš pat startą kojomis atitiesino kartingo rėmą ir varžybos prasidėjo. Kažkokiu būdu sugebėjau iš 34 vietos finišuoti 21-as.

Kažkada buvai tapęs F-1.LT portalo savininku, bet tai truko vos keletą metų – gal galėtum plačiau papasakoti kaip sugalvojai įsigyti, o vėliau ir parduoti šį projektą?

J.K.: F-1 – aistra, kurią stebiu nuo 1994 m. Dar būdamas mažas vaikas pamenu Ayrtono Sennos avariją. F-1.LT visada ėjo šalia – naujienų skaitymas, karštos diskusijos, žaidimai. Taip pat jau atsitiko, kad Andrius Baranauskas ieškojo, kam perleisti šį legendinį projektą ir pamaniau, kad puiki proga prisidėti. Šiek tiek įpūtėm gaivos, buvo smagu stebėti lenktynes ir kažkiek prisidėti prie portalo veiklos. Vėliau atsirado žmonių, kurie galėjo skirti dar daugiau laiko projektui ir buvo nuspręsta jį perleisti.

Žaidi krepšinį „Sostinės krepšinio lygoje“ – kaip šis komandinis sportas suderinamas su lenktynininko individualumu ir noru būti pirmu?

J.K.: O tai krepšinis Lietuvoje nėra privalomas? 🙂 Krepšinis viena iš mano aistrų. Labai mėgstu šį sportą – tiek žaisti, tiek žiūrėti. Juk kiek gerų emocijų išgyventa stebint Lietuvos rinktinę ar klubinį krepšinį.. 🙂

Kaip sportas, kurį žaidi, jis labai įdomus. Reikia tinkamo nusiteikimo, gero fizinio pasirengimo, sutarimo su komandos nariais, taktikos, vadybos, analizės ir t.t. Dauguma elementų perpanaudojama ir autosporte, nes, nors tai atrodytų individualus sportas, be stiprios komandos pasiekti nieko negalima.

Važiavimas trasoje – tai tik uoga ant torto. Tarp važiavimų yra labai daug darbo su žmonėmis: komandos vadyba, komerciniai reikalai, bendravimas su inžinieriumi, mechanikais, fizinio parengimo treneriu, media atstovais, kitais nariais. Komanda turi būti kaip vienas kumštis, vedamas gražių tikslų, geros nuotaikos.

O šiaip krepšinis labai padeda išsikrauti emociškai ir iš naujo pasikrauti 🙂 Gaila, kad nuo pavasario pradžios turiu atsisakyti krepšinio – vengiu nemalonių nutikimų ir traumų prieš lenktynių sezoną.

Kaip pakomentuotum 1000km lenktynių Palangoje dabartinę situaciją ir galimas perspektyvas? Ką pats jauti šiam renginiui?

J.K.: Galiu pasakyti – didelis ačiū organizatoriams, kurie tiek metų nesustoja ir organizuoja turbūt didžiausią sporto renginį Baltijos šalyse. Jie pasižymi stabilumu, ko turbūt trūksta daugeliui idėjų autorių ir organizatorių. Palangoje susirenka tiek daug žmonių, tiek daug dėmesio sulaukiama iš visos medios. Tai bene vienas iš kelių autosporto renginių, kur Lietuvoje komandoms galima parduoti reklaminius plotus.

Žinoma, kaip ir kiekvienam dariniui, yra kur tobulėti. Bet tai natūralu ir nesmerktina. Laukia tokios perspektyvos, kokias organizatoriai ir susikurs.

Pats šias lenktynes stebėjau nuo vaikystės ir svajojau kažkada jose startuoti. Smagus pramoginis renginys. Dabar svajoju, kad kažkada (komercine ir dydžio prasme) būtų toks visas Lietuvos ar Baltijos čempionatas.

Palangoje dalyvauji kartu su broliais Gelžiniais – kaip apibūdintum jūsų „simbiozę“ besiruošiant varžyboms ir pačių lenktynių metu?

J.K.: Turim ant tos mūsų žemelės gabių brolių – Gelžiniai nėra išimtis 🙂 Tai šaunūs, atkaklūs, talentingi vyrukai, su kuriais dirbti – vienas malonumas. Tik pasižiūrėkit, ką jie išdarinėja kituose sportuose – dviračių lenktynėse ar triatlone. Jau nekalbu, kokie jie greiti lenktynių trasoje.

Žinoma, negalime sau leisti skirti tiek daug laiko kartu besiruošiant, kiek norėtume, bet mes dar dainuosime!

Per pačias varžybas viskas vyksta kaip iš vadovėlio. Komanda surikiuota, visi žino, kas ką ir kada turi padaryti. Įsivaizduokite, mūsų sustojimas techninėje aptarnavimo zonoje, kai reikia pasikeisti vairuotojams, trunka 16 sek.! Šį sezoną mūsų komanda jau iškovojo dvi pergales iš tiek pat galimų Šiaurės šalių žiedinių ilgų nuotolių lenktynėse.

Birželio pradžioje, lenktynėse Nyderlandų Zandvoorto trasoje, patyrei avariją – nevaldomas dėl pažeistos pakabos automobilis trenkėsi į sieną. Girdėjau, jog situacija buvo ne iš juokingų. Labai smagu, jog nukentėjo tik automobilis.

Šia ilga įžanga pasinaudojau, norėdamas sužinoti tavo nuomonę apie Zandvoorto trasos saugumą, mat jau kitąmet šiame žiede vyks „Formulės-1“ lenktynės.

J.K.: Tiesą pasakius, neįsivaizduoju, kaip ten vyks F-1 varžybos… 🙂 Ji vietomis labai siaura, kai kur labai plati, vietomis nėra kur saugiai išlėkti už trasos ribų, nedidelis uždaras parkas, mažai tribūnų. O tie blokai, į kuriuos įsimūrijau, tikrai žiauroki. Jeigu kažkas atsitinka su automobiliu toje vietoje, daugiau nieko kito nebelieka daryti, kaip tik pasimelsti.

Iš kitos pusės, pati trasa labai sexy. Ji įsikūrusi tiesiog kopose prie jūros (labai romantiška vieta). Važiuoti ja (bent jau Clio automobiliu) labai malonu ir smagu. Žinau, kad Zandvoorto savivaldybė skirs bent 4 mln. EUR pasitvarkyti. Nežinau, ar to užteks, bet linkiu sėkmės jiems 🙂

Toliau – daugiau ar mažiau tradicinių klausimų rinkinys, juos užduodu visiems savo pašnekovams.

Apie F-1

Kada susidomėjai arba sužinojai apie “Formule-1”?

J.K.: 1994 m. Valgiau mamos pagamintus spagečius, vyko lenktynės Imoloje. Nuo to laiko beveik nepraleidau varžybų iki tol, kol pačiam teko sėsti lenktyniauti. Žodžiu, nuo penkerių metų 🙂

Kodėl autosporto pasaulyje manoma, jog F-1 yra išskirtinė?

J.K.: Didžiausias brandas. Laiku ir vietoje sukurta struktūra ir pats brandas. Turbūt yra žmonių, kurie žiūri F-1 vien iš eigos ir istorijos. Ne visada ji tokia įdomi ir žavinga. Žinoma, ten surinkti vieni gabiausių pasaulio žmonių – tiek lenktynininkai, tiek inžinieriai ir kiti specialistai. Bet tikrai autosporte yra ir kitų įdomių lygų.

Pats asmeniškai žaviuosi tais vyrukais, kurie (ypač ankstesniais laikais) sėsdavo už kartotinių mašinų vairo su 1500 AG. Drąsu.. 🙂

Ar turi mėgstamiausią F-1 pilotą ar komandą? Jei taip, papasakok plačiau – ką ir kodėl būtent jį/ją?

J.K.: Michaelis Schumacheris. Meilė iš pirmo žvilgsnio 🙂 Taip pat iš profesinės pusės matau daug kitų įdomių personų: nuo legendinių Laudos, Sennos, Gilles Villeneuve, Hakkinen iki šių laikų herojų kaip Alonso, Kubica, Hamilton. Didingi lenktynininkai.

Kad ir kiek būtų įvairių nuomonių apie Michaelį, vokietis žavėjo savo atkaklumu, noru laimėti, tikru talentu, važiavimo stiliumi.

Iš komandų – „Ferrari“. Tiesiog itališko grožio etalonas 🙂

Ar ateityje F-1 privalės naudoti vis labiau populiarėjančias automobilių pramonėje elektros jėgaines, ar šiam sportui tiesiog privalomas benzino kvapas?

J.K.: Sunku vienapusiškai atsakyti. Viena vertus, F-1, kaip šio sporto karalienė, turi eiti kartu su technologijomis į priekį. Bet tai turi išlikti šou. Prisiminkime, kiek fanų liko nusivylę, kai baigėsi V8 era. Mano asmenine nuomone, sekmadienį 14.00 val., kai prasideda F-1 lenktynės, startas turėtų girdėtis už 100 km, o esant 10 km prie trasos – drebėti žemė. Tai turi būti kažkas daugiau, kažkas žavingiau, kažkas kosminio.

Jau šiandien galėtume padaryti vien elektrines nuotoliniu būdu valdomas formules. Ar tai žavu?

Žmonės nori įspūdingo reginio, veiksmo, to paties benzino ir padangų kvapo, variklių riaumojimo, ugnies, avarijų… (deja, irgi), lenkimų. Tai turi būti patrauklu.

Kokia autosporto šaka, apart F-1, labiausiai vertini ir domiesi? Kodėl?

J.K.: Šiuo metu kėbulinėmis žiedinėmis lenktynėmis. Noriu pats išmokti naujų dalykų, suprasti, kaip veikia kai kurie procesai. Stebiu Europos ir WTCR varžybas, kažkiek DTM.

Taip pat negaliu nesižavėti WRC čempionatu ir jo dalyviais. Gerai pavaro 🙂

Ne tik apie F1

Kokį automobilį pats vairuoji arba norėtum vairuoti kasdien? Kodėl būtent šį?

J.K.: Šiuo metu daugiausia vairuoju BMW M3 F80. Jis turi visko, ko reikia.. 🙂 Labai norisi dar pavairuoti galingą benzininį automobilį, nes panašu, kad greitu metu nebegamins tokių. Bet šiaip mėgaujuosi kiekvienu automobiliu, nes labai patinka vairuoti 🙂 Vasarai ketinu užsitaisyti „BMW 2002“.

Bendrai žvelgiant – lenktynininkas yra profesija ar gyvenimo būdas? O tau pačiam?

J.K.: Profesija, jei tai profesionalus užsiėmimas. Tam reikia skirti labai daug laiko. Bet tai gali būti ir smagus hobis. Man pačiam tai – aistra.

Veikla / užsiėmimas / hobby, kuris tave „veža“?

J.K.: Daug sporto šakų: krepšinis, tenisas, bėgimas, kartingas, kitos veiklos, pvz. geri koncertai, teatras, kelionės, hike’as, skaitymas, įdomūs pašnekesiai.

Įdomiausia istorinė asmenybė, su kuria norėtum susitikti. Kokia tema bendrautumėte?

J.K.: Anatoly Dyatlov. Trenkčiau per veidą, už tai, kad per savo ego susprogdino Černobylio atominę. O jei rimtai, tai su daug žmonių mielai pabendraučiau. Su tais išmintingaisiais – Alanu Turingu, Steve’u Jobsu, Albertui Einšteinu, Henry Fordu. Su jais turbūt būtų galima įdomiai pasikalbėti įvairiomis temomis 🙂

Jei galėtum matyti virš kiekvieno žmogaus skalę, kas joje būtų atvaizduota – socialinis reitingas, laimės pojūtis, gyvenimo trukmė, IQ lygis ar kas nors kito?

J.K.: Laimės pojūtis. Manau, kad tai svarbiausias žmogaus KPI’sas. Nesvarbu, koks jo statusas, kokia padėtis, koks IQ – ko gero žmogaus siekiamybė ir yra laimė. To linkiu ir visiems siekti 🙂

Jeigu laimė taptų pagrindine valiuta, ką veiktum gyvenime?

J.K.: Tą patį 🙂

Pabaigai, proga užduoti klausimą interviueriui (šis punktas neprivalomas)

J.K.: Jeigu žinotum, kokia bus pabaiga, ar rinktumeis tokį pat gyvenimą ir kelią kaip Ayrtono Sennos?

AF1: Uffff! Jei žinočiau 100% apie tą momenta ir jo datą, tuomet taip, bet nestartuočiau lenktynėse Imoloje!