Interviu su… Dominyku Butvilu

­­­­­Sveiki! Tęsiu pokalbius su Lietuvos lenktynių pasaulio atstovais. Šiandien bendraujame su keliskart Lietuvos ralio čempionu, Lenkijos ir Europos ralio prizininku Dominyku Butvilu.

Dominykai, ar galima būtų teigti, jog gimei „su vairu rankose“ – automobilį išmokai vairuoti dar pirmoje ar antroje mokyklos klasėje, taip?
D.B.: Taip, aš vairuoti, atrodo, norėjau anksčiau nei pradėjau kalbėti. Pirmoji mano transporto priemonė buvo triratukas, su kuriuo “raižydavau” po mūsų trijų kambarių butą. Vairavimas man visada atrodė geriausia veikla kokia tik gali būti, todėl vaikystėje pavydėdavau taksistams, autobusų vairuotojams arba policininkams, kurie gali viršyti greitį, nes turi sirenas.
 
Ralis – tai apsvarstytas pasirinkimas, ar susiklosčiusių aplinkybių rezultatas? Juk esi ragavęs ir kitokių lenktynių skonio, pvz. kasmetinių 1000 km lenktynių Palangoje.
D.B.: Ralis atėjo į gyvenimą palengva. Pradėjau nuo automobilių slalomo, tačiau metams bėgant norėjosi vis didesnių iššūkių, ilgesnių trasų, stipresnių konkurentų. Taip netikėtai atsiradome ralio trasoje. Man tuomet buvo jau 16 metų.
 
Kurias iš visų savo varžybų išskirtum ir dėl kokių priežasčių?
D.B.: Daugiausiai įspūdžių paliko Europos čempionato varžybos. Azorų salos, Graikija, Kipras. Azoruose gamta ir reljefas yra kažkoks žvyrinių ralių rojus. Manau tai turėtų būti kiekvieno ralio vairuotojo Meka. Tokią vietą būtina aplankyti.
 
O kuris iš vairuotų automobilių tau labiausiai patiko, buvo „paklusnus“?
D.B.: Visus automobilius mylėjau ir gerbiau, todėl labai sunku išskirti vieną. Tačiau jeigu jau tokia užduotis – pasirinksiu „Škoda Fabia R5“, su kurią startavau 2017 m. Teko šį bolidą valdyti ant ledo, sniego, asfalto ir žvyro. Net po visų metų treniruočių ir varžybų negaliu pasakyti kad pilnai perpratau šios mašinos galimybės, nes teisingose rankose R5 ribos yra toli. Mane žavi tai, kad ta mašina gali pakeisti vairuotojo suvokimą apie stabdymą, sukibimą ir fizikos dėsnius. Persėdus į tokią mašiną atsiveria naujas pasaulis, kurį labai įdomu ir brangu tyrinėti.
 
Žinia, vieni geriausių ralio lenktynininkų yra skandinavai. Mano manymu tai yra dėl jų galimybių važinėtis privačiais keliais, kur jie gali lavinti savo vairavimo įgūdžius nuo vaikystės. Lietuvoje tokių vietų paprasčiausiai nėra. O kaip tau sekėsi praktikuotis ir kur?
D.B.: Taip, skandinavai turi puikias galimybes auginti pilotus. Gerus kelius ir trasas organizuoti kokybiškas lenktynes. Finansinius resursus, kurie gyvybiškai svarbūs techninėms sporto šakoms. Taip pat ir tradicijas – patyrusius lenktynininkus ir trenerius, pažintis sporto pasaulyje galinčias padėti atverti ne vienas duris ir kilti karjeros laiptais. Skandinavai tikrai padeda vieni kitiems ir tai yra viena iš jų sėkmės priežasčių. Man teko treniruotis Norvegijoje ant užšalusių ežerų pas John Haugland, Suomijoje su daugkartiniu ralio čempionu Jukka Salo. Taip pat daugkartinės treniruotės Estijoje, Latvijoje ir žinoma kaimyninėje Lenkijoje, kur mokiausi įvaldyti asfaltą.
 
Kalbant apie kelio dangą – kur jautiesi komfortiškiausiai: ant asfalto, žvyro, sniego, o gal mėgsti lenktyniauti lyjant lietui?
D.B.: Labiausiai mėgstu ledą ir sniegą. Slydimas su valdomu sukibimo kiekiu yra mano stichija, kurioje sekasi geriausiai. Po to reitinge – žvyras, šlapias žvyras, sausas asfaltas, šlapias asfaltas ir purvinas asfaltas. Šlapias ir purvinas asfaltas man yra absoliučiai baisiausia kelio danga, kelianti didžiausią stresą. Lenkijoje ne kartą teko važiuoti tokiomis sąlygomis ir jos labiau, nei bet kas kitas pareikalauja 110% dėmesio, reakcijos, sprendimų. Skirtingai nei ant sniego ar ledo, ant purvino asfalto važiuojant su „slikais“ yra vietų kuriose nėra jokio sukibimo. Gali akimirksniu skristi nuo kelio ir bus jau vėlu kažką padaryti. 
 
Esminis ralio skirtumas – lenktynės su laiku t.y. nėra kartingui ar žiedui įprastų „wheel-to-wheel“ kovų. Ar nepasiilgsti jų?
D.B.: Smagu žiedinėse lenktynėse, esu jose dalyvavęs, bet tikrai nepasiilgstu. Važiuodamas žiede pasiilgstu ralio, bet ne atvirkščiai. Lenktynės su laiku yra pačios “teisingiausios”, ten yra mažiau faktorių kurie gali tau pakenkti, daryti įtaką tavo rezultatui. Esi tu, automobilis ir kelias. Jei savo darbą padarysi geriausiai – finiše būsi pirmas.
Lietuva, Lenkija, Europa (ERC) – ar iškart matai esminius ralio organizavimo ir pasiruošimo skirtumus, kokius išskirtum?
D.B.: Kuo didesnė šalis, tuo didesni ir tikslai. Lenkijos ir ERC raliai pritraukia gerokai didesnį finansavimą, todėl ir organizacija skirias. Kad nenusibosti, labai neišsiplėsiu. Vienas esminių skirtumų tarp mažų lietuviškų ralių ir didelių ERC renginių yra fokusas į dalyvį. Lietuvoje organizatoriui daug labiau rūpės dalyvio nuomonė, ar jis liko patenkintas trasa, ar pakankamai lygus kelias, ar išsiknisę akmenys nesugadins automobilių. Nepatenkintas, patyręs nuostolius dalyvis kitais metais jau gali nesugrįžti. Tuo tarpu WRC, ERC raliai yra didžiulės organizacijos, dideli pinigai, kuriuose ekipažai yra tik maži sraigteliai. Jie atvažiuos į ralį jeigu jis bus įtrauktas į kalendorių – tokie klausimai yra sprendžiami aukštame politikos lygmenyje. Niekam neįdomu jeigu ralio tvarkaraštis nepatogus dalyviams, yra šimtai kilometrų pervažiavimų iki greičio ruožų arba kelių būklė yra apgailėtina. Dalyvis turi savo rolę, jis yra artistas tame visame karavane. Pavyzdžiui, WRC Rally Turkey 2018 m. pirmas dvi dienas buvo toks tragiškas kelias, kad jis sunaikino bene puse lyderių automobilių. Ralis organizuojamas regione kur nėra normalių kelių, reikia važiuoti tiesiog per akmenis. Nepaisant visu nusiskundimų, 2019-ais tas ralis vėl įtrauktas į kalendorių.
Kokie tolimesni planai, bent jau 2019-iems? Kalbu nebūtinai apie lenktynes 🙂
D.B.: Šiuo metu man įdomu dirbti su ralio lenktynininkais ir komandomis trenerio rolėje. Tai man padeda pažiūrėti į viską kiek kita perspektyva, panaudoti savo žinias ir sukauptą patirtį. Šiais metais planuoju ir toliau tuo užsiimti.

Dėkoju už įdomius bei išsamius atsakymus! Skaitant, juntamos ne tik gilios žinios, bet akivaizdi meilė savo darbui, savo pašaukimui. Smagu!

Mums liko įprastas klausimų rinkinys, kuriame užduodu klausimus apie „Formulę-1“, tačiau ne tik apie ją. Sėkmės!

Apie F-1…

Kada susidomėjai arba sužinojai apie “Formule-1”?
D.B.: Jau vaikystėje. Visi žino F1, M. Schumacherį ir „Ferrari“. Tai kaip kitoks, gražus, įdomus ir jaudinantis pasaulis. Ir taip atrodo žiūrint ne tik vaiko akimis!
 
Kodėl autosporto pasaulyje manoma, jog F-1 yra išskirtinė?
D.B.: Nes taip ir yra. F1 bolidų kūryboje yra padaromi nauji atradimai, sprendimai, kurie kažkada gali būti pritaikomi kasdieniniuose automobiliuose. Aš žiūriu į F1 kaip į kokį „NASA“ kosmoso tyrinėjimo projektą. Jis kainuoja nesąmoningus pinigus, bet yra reikalingas, idant stumti žmonijos progreso ribas į priekį.
 
Ar turi mėgstamiausią F-1 pilotą ar komandą? Papasakok plačiau.
D.B.: Man patinka Kimis. Jis išlieka savimi ir nesistengia savęs pateikti kažkaip kitaip. Be to Kimis save išbandė ir ralio automobilyje. Tai labai didelis iššūkis, kuriam jis pasiryžo, nepabijojo diskredituoti savęs kaip piloto. Ralyje buvo greitas, bet ne greičiausias. Dar įdomiau tai, kad grįžęs į F1 jis ir vėl pakilo tarp geriausių. Jo kelias Formulėje man yra vienas įdomiausių.
F-1 fanas / gerbėjas / žiūrovas. Ar tai vienas žmogus, ar trys skirtingi? Kuriai kategorijai priskirtum save?
D.B.: Aš nesu nei vieno sporto fanas, fanatizmas man iš esmės atrodo labai ydingas dalykas. „Žiūrovas“ irgi retai, nes savaitgaliais mažai būnu namuose, o F1 reikia žiūrėti gyvai. Tinkamiausias atsakymas yra „gerbėjas“. Aš labai gerbiu šitą sportą, neįsivaizduoju autosporto be F1 ir aš tikiuos, kad F1 turi šviesią ateitį.
Ar ateityje F-1 privalės naudoti išskirtinai elektros jėgaines, ar šiam sportui tiesiog privalomas benzino kvapas?
D.B.: F1 turi eiti priešakyje. Jeigu gatvėse važinės elektromobiliai ir hibridai, o F1 vis dar degins benziną ji praras didžiąją dalį savo aktualumo. Du F1 tikslai – išsiaiškinti greičiausią metų pilotą ir pažangiausią, stipriausią gamintoją. Tai galima padaryti ir su elektriniais varikliais, ne tame esmė. 
Kokia autosporto šaka, apart F-1, labiausiai vertini ir domiesi? Kodėl?
D.B.: Žinoma mano širdžiai artimiausias ralis, Pasaulio Ralio Čempionatas (WRC). Aš ralį gerai suprantu, visą gyvenimą seku WRC pilotus ir progresą. Kaip sakė Robertas Kubica, kai jo paklausė kodėl po F1 jis pasirinko būtent ralį, šiame sporte labiau nei bet kur kitur viską lemia pilotas, o ne komanda. Aš tuo tikiu. F1 dažnai viskas atsiremia į greičiausią bolidą, komandą. Ralyje tikros žvaigždės yra ne automobiliai, o vairuotojai. Man tai arčiau širdies.

 

…ir ne tik

Kokį automobilį pats vairuoji arba norėtum vairuoti kasdien? Kodėl būtent šį?
D.B.: Man labai patinka vairuoti skirtingus automobilius. Kartais į miestą galiu išvažiuoti visureigiu. Man patinka aukštai sėdėti, toliau matyti. O kartais yra tokia nuotaika, kad norisi pavairuoti galu varomą BMW. Miesto automobilio per daug nesureikšminu, nes vairavimas mieste man yra be galo nuobodus. Aš laukiu kol bus daugiau autonominių automobilių, nes nematau prasmės tame važiavime nuo vieno šviesoforo iki kito.
 
Bendrai žvelgiant – lenktynininkas yra profesija ar gyvenimo būdas? O tau pačiam?
D.B.: Profesija to nepavadinčiau. Tik saujai profų pavyksta tai paversti į profesiją. Galbūt tai gyvenimo būdas. Man norisi lenktyniauti visur ir visada – kartingais, motociklais, keturračiais, visureigiais, gal net dviračiais. Tai yra tokia gyvenimo filosofija, kai norisi save tobulinti ir greitėti, o lenktynės tiesiog parodo ar tau tai pavyko padaryti.  
 
Ar yra koks užsiėmimas/hobby, kuris tave „veža“?
D.B.: Aš be galo mėgstu Enduro motociklų sportą. Enduro raliai. Orientacinės Enduro varžybos man teikia daug džiaugsmo. Aš čia randu ne mažiau iššūkių, nei automobilių ralio trasoje. Kiekvieną kartą galiu tobulėti, išmokti naujų dalykų, treniruotis. Tai yra fizinė ir protinė veikla, laikas gamtoje su draugais ir su pačiu savimi.
 
Įdomiausia istorinė asmenybė, su kuria norėtum susitikti. Kokia tema bendrautumėte?
D.B.: Norėčiau susitikti su Nikolu Tesla. Jis padarė be galo reikšmingų žmonijai išradimų. Norėčiau jo paklausti kas dar liko paslaptyje. Man atrodo, ne visi jo išradimai pasiekė viešumą. Būtų įdomus pokalbis.
 
Ką labai nori padaryti, bet taip ir nepadarai? Kas stabdo?
D.B.: Šiuo momentu neturiu tokio dalyko, nes neseniai jį įgyvendinau – visada norėjau pradėti važinėti motociklais. Labiausiai mane stabdė aktyvus dalyvavimas automobilių lenktynėse, tačiau pirmai progai pasitaikius – įgyvendinau svajonę.
 
Jei galėtum matyti virš kiekvieno žmogaus skalę, kas joje būtų atvaizduota –  socialinis reitingas, laimės pojūtis, gyvenimo trukmė, IQ lygis ar kas nors kito?
D.B.: Šie išvardinti dalykai yra to žmogaus reikalas, manau man nereikėtų to žinoti, tegu jis pasilieka savo reitingą, laimės pojūtį ar IQ. Man užtektų žalios ir raudonos lemputės, kuri parodo ar žmogus sako tiesą. Tai labiausiai mane dominantis dalykas – nuoširdumo lygis, kurį galima pasiekti bendraujant. Žmonės dažnai meluoja, ne tik kitiems bet ir sau. Tokia lemputė padėtų sutaupyti daug brangaus laiko.
Jeigu laimė taptų pagrindine valiuta, ką veiktum gyvenime?
D.B.: Daugiau keliaučiau, lenktyniaučiau, mažiau dienų leisčiau prie kompiuterio ekrano ir daug dažniau būčiau ten, kur šilta.
Pabaigai, proga užduoti klausimą interviueriui
D.B.: Noriu padėkoti už įdomius ir nestandartinius klausimus, man buvo įdomu. Linkiu sėkmės tolimesniuose Jūsų projektuose!!!

AF1: Dėkui, Dominykai, man labai patiko paties atsakymai – buvo įdomesni už klausimus 😉

PS Šimtas karmos taškų už Raikkoneną ir Kubicą!

Nuotraukos T. Kalinski ir iš asmeninio albumo.

 

Leave a Reply

Fill in your details below or click an icon to log in:

WordPress.com Logo

You are commenting using your WordPress.com account. Log Out /  Change )

Google photo

You are commenting using your Google account. Log Out /  Change )

Twitter picture

You are commenting using your Twitter account. Log Out /  Change )

Facebook photo

You are commenting using your Facebook account. Log Out /  Change )

Connecting to %s