Robertas Kubica vėl lenktyniaus „Formulėje-1“ – jau 2019 m. kovo mėnesį matysime jį Australijoje, pirmame naujo F-1 sezono etape. Atrodo, kas čia tokio įspūdingo ar ypatingo, juk lenktynininkas grįžta į jam įprastą terpę? Viskas taip, neskaitant avarijos, vos nepasibaigusios jo mirtimi, begalės gyvybines funkcijas ir judesius gelbėjusių, o vėliau ir rekonstrukcinių operacijų, ilgo fizinės ir psichologines reabilitacijos kelio. Viską sudėjus gauname net 8 metų kovą su savimi bei su aplinkinių požiūriu, kovą, kurią Robertas jau laimėjo, nes tikėjo savimi ir žinojo, ką sugeba.

Pats niekad nebuvau Kubicos fanu, bet kaip ir Niki Laudos ar Alexo Zanardi atvejais, tik žemo emocinio intelekto žmogus gali kritikuot bei pašaipiai žvelgti į fizinį ir dvasinį skausmą įveikusius žmones. Būtent todėl gerbiu ir žaviuosi Niki, Alexu, Robertu ir kitais žmonėmis, išbridusiais iš neįtikėtinų situacijų ir grįžusiais į aukščiausią lygį sporte, o svarbiausia – gyvenime.

 

Dvejonės

„Formulė-1“ nėra vien tik greiti automobiliai ir juos pilotuojantys lenktynininkai. Tai yra įtempto fizinio ir ypač psichologinio pasiruošimo poligonas. Čia ne vieta silpno charakterio vaikinams, net patiems greičiausiems.  Tik psichologinis pasiruošimas, tikėjimas savo sugebėjimais, tikėjimas, jog viską galima pasiekti ir visus galima nugalėti augina tikrus kovotojus ir čempionus.

Neabejotina, kad Robertas yra vienas tokių žmonių – neįtikėtinai stipraus charakterio ir nepalaužiamos valios. Jei jis sugebėjo išbristi iš tos nelemtos avarijos, šių dienų situacijos jam yra žymiai lengvesnės.

Be abejo, lengva kalbėti apie „sugrįžimą po avarijos“ bendromis frazėmis – incidentas, operacija, reabilitacija, sugrįžimas, bet atidžiau pažvelgus, susidaro pilnas, toli gražu nelinksmas vaizdas.

 

Po avarijos

Nežymaus išslydimo ralio „Ronde di Andorra“ metu, 2011-ais, Kubicos „Skoda Fabia“ užkabino kelią juosiantį metalinį atitvarą ir šis išilgai praskrodė visą automobilį, rimtai pažeidžiant Roberto dešinę kūno pusę – koją bei ranką. Maža to, sportininko pašalinimas iš automobilio truko arti valandos – amžinybę, kalbant apie gyvybę įtakojančias kūno funkcijas.

 

Roberto patirtų traumų sąrašas:

• kairiosios akies hematoma,
• peties skilimai ir dislokacija,
• daugybiniai atviri žastikaulio lūžiai,
• daugybiniai alkūnės pažeidimai – lūžiai, kaulų sutrupinimai, dislokacijos, alkūnės sąnario funkcionalumo atstatymas (daugybinės operacijos įskaitant implantus),
• riešo lūžiai ir kaulų sutrupinimai, dislokacijos, nervinių jungčių pažeidimai,
• plaučių funkcionalumo pažeidimai dėl nepakankamo kraujo kiekio, nušalimo ir šoko,
• kelio girnelės ir sąnario lūžiai,
• daugybiniai atviri blauzdikaulio lūžiai, kaulų sutrupinimai, dislokacijos,
• pėdos ir kojos lūžiai.

Viso buvo atlikta keletas dešimčių įvairių operacijų ir procedūrų. Penkios pirmosios operacijos buvo pačios rimčiausios, jos trūko per 30 valandų.

„Atgabento paciento būklė buvo ypatingai sunki su skirtingo lygio rimtomis traumomis“, – taip situaciją komentavo Dr. I. Rossello, vienas iš Robertą operavusių chirurgų. „Mūsų pirmiausias tikslas buvo išsaugoti galūnę ir tas mums pavyko – atstatėme kraujotaką, ranka atšilo, patinimas atslūgo. Vėliau ėmėmės galūnės anatomijos rekonstravimo, kadangi raumenys buvo ženkliai pažeisti. Toliau sekė nervų sujungimas, ypač dviejų pagrindinių rankos nervų – šie buvo labai prastos būklės, bet mums pavyko“.

 

Sugrįžimas

2012 rugsėjį, pusantrų metų po avarijos, Kubica grįžo už lenktynių automobilio vairo ir laimėjo „Ronde Gomitolo di Lana“ ralį. Tai nebuvo didelės reikšmės renginys, tačiau lenkui tai tapo aktyvios sugrįžimo fazės pradžia.

2013-a-s Kubica tapo pasaulio ralio čempionu WRC2 kategorijoje, o 2014 ir 2015 bandė savo jėgas aukščiausiame ralio lygyje – WRC. Čia jam sekėsi daug sunkiau, visgi kitoks vairuotojų lygis ir ralio specifika leido suprasti, kad žiedas ir ralis – visiškai skirtingos kategorijos, reikalaujančios kitokio pasiruošimo.

 

2016-ais Kubica jau žinojo, kad sugebėtų pilotuoti F-1 bolidą be problemų, jei tik tai būtų trasa be staigių posūkių – tuo jis įsitikino dirbdamas „Mercedes“ ekipos simuliatoriuje. Pradėjo jis iš lėto – nuo Mugello 12 valandų lenktynių, vėliau, 2017-ųjų sausį „Renault“ pasiūlė sudalyvauti bandymuose Valensijoje, po kurių Robertas tapo dar labiau užtikrintas, truko tik vieno – išbandyti save važiuojant ilgas distancijas kokioje nors sudėtingoje, daug darbo reikalaujančiojo trasoje bei bandant šiuolaikinį bolidą (Valensijoje jis bandė kelių metų senumo F-1 techniką).

Taigi, ta pati „Renault“ pakvietė Roberta į bandymus Hungaroringe. Užtikrintas bolido valdymas, net 142 įveikti ratai – būtent po šių bandymų Kubica suprato, kad yra 100% pasiruošęs.

 

Dabar, pagaliau, jis grįžta. Metais vėliau, nei buvo planuota, bet geriau vėliau, nei niekada. Atmetęs pasiūlymą pagaliau užsivilkti „Ferrari“ marškinėlius ir dirbti ekipos simuliatoriuje, tikintis savimi ir „Williams“, nepaisant labai prastos ekipos padėties.

Be abejo, dabar bus galima spręsti apie Kubicos formą tik iš jo rezultatų, bet jis tą puikiai supranta pats. Tačiau bet kokiam pagarbą lenktynių pasauliui jaučiančiam žmogui Kubicos įveiktas kelias, jo ryžtas ir užsispyrimas jau yra pergalė.

 

Nauja pradžia

Iistorija apie Kubicos vidinę motyvaciją, tikėjimą savo jėgomis bei fizinių trūkumų įveikimas verta knygos ar filmo, tačiau gyvename realybėje – rūsčioje „Formulės-1“ realybėje, kur įvertinimas yra vienas – rezultatas.

Laikas parodys kaip klostysis Kubicos sezonas, tačiau galime būti tikri vienu – drąsa ir ryžtas, turėję padėti jam kovoti dėl titulo 2012-ais (prieš avariją Kubica jau turėjo pasirašytą kontraktą su „Ferrari“ ir turėjo atstovauti ekipai nuo 2012-ųjų) be abejo bus tik į naudą kovojant su varžovais kitąmet.

 

Kaip jam seksis – dabar nežino niekas, bet Kubica yra Kubica – žmogus, galintis pasiekti neįmanomo.