Sveiki! Užbaigęs ištraukų iš Rosso Brawno knygos “Total Competition” ciklą, žadėjau sekančią “knygžvalgą” apie Marko Webberio memuarus “Aussie Grit. The Formula One Journey”. Nuo šiandien pradedu vykdyti pažadus!

 

1993 – pirmieji “Formula Ford” bandymai

Diena Oran Park trasoje kainavo 5.000 AUD, dešimt lenktynininkų (ar jų šeimų) iš Canberra ir Queanbeyan susimetė po 500 AUD. Komanda paruošė du automobilius – vieną žemesnio ūgio lenktynininkams, kitą – aukštesniems. Pralėkiau abiems ir dienos pabaigoje buvau 1,6 s greitesnis už visus. Tai buvo pirmas kartas, kai vairavau „Formula Ford“ automobilį ir mano supratimu tai buvo tarsi šūdo dėžė, lyginant su aštriais ir judriais gokartais.

 

Australijos realijos

Pirmais metais tėtis ir aš įveikėme apie 100.000 km senu „Land Cruiser“, mat kirtom šią didžiūlę šalį skersai ir išilgai, keliaujant į ir iš lenktynių. Vien tik kelionė iš namų į Adelaide, Pietų Australijoje, kertant Nularboo lygumą į Waneroo Vakarų Australijoje ir atgal namo į Queanbeyan buvo 10.000 km ilgio.

 

Karjeros planas

Besibaigiant 1995 m. Annie pasakė man, kad – cituoju – turiu išnešti savo užpakalį iš ten. Ji neturėjo omeny vien australietiškos “Formula Ford”, ji turėjo omeny Australiją. Ji paragino mane pabandyti susigrumti su rimtais vaikinais ir pasisiūlė padėti labai rimtai, iš verslo pusės.

„Kaip tu pasieksi „Formulę-1“, jei esi iš Queanbeyan?“Jei norit atsekti mano kelionę link F1, turėtumėte pradėti nuo popieriaus lapo, kurį Ann sukūrė 1995 m. liepos  6 d. Pasak šio „Marko Webberio karjeros kelio variantų“ dokumento turėčiau būti „Formulėje-1“ per 7 metus. Ką ji sumanė? Planas buvo toks – persikelti į JK, perkopti kelias lenktynių kategorijas ir tūkstantmečio sanduroje atsidurti „Benetton“ komandos automobilyje. Viskas buvo surašyta juodai ant balto: kur bepradėčiau – Europoje, Azijoje ar JAV – visi keliai vedė į „Formulės-1“ bolido kokpitą.

 

„LeMans“ skrydžiai

Nr.1, ketvirtadienis: Tai įvyko taip staigiai, tarsi lėktuvo atitrūkimo nuo žemės metu. Tiesa sakant tai ir įvyko – tuomet važiavau apie 300 km/h greičiu, o automobilis pradėjo kilti nuo dangos. Turiu pastebėt, kad Fontana Bernd trasoje lengvai sekiau paskui kitą automobilį ties 330 km/h be jokių problemų, kas be abejo yra lengva tokioje lygioje trasoje, bet LeMans žiede yra daug nelygumų, o nusileidimas link Indianapolis yra itin siauras. Kirtau per stabdžius, bet buvo jau vėlu. Nebemačiau Franko automobilio, kylau viršun. Mačiau dangų, po to – žemę, po to – vėl dangų.

<…>

Tiesą sako, kad tokiais momentais staiga pamatai viso gyvenimo akimirkas. <…> Atrodo, tai truko 5-6 minutes, tačiau realybėje, viso labo, 3-4 sekundes. 

Nr.2, šeštadienis: Negalėjau tuo patikėt. Net nenutuokiau, kad tai gali pasikartot.

<…>

Štai ir vėl – dangus-žemė-dangus, tačiau viskas vyko kiek sparčiau, nes šįkart pakilau dar aukščiau.<…> Automobilis užkabino barjerus ir šįkart nenusileido ant ratų, liko apsivertęs. Na, kai judi apie 200 km/h automobiliui esant ant stogo, garsas yra velniškai žiaurus ir situacija atrodo baisiai.

<…>

Mano rankos kraujavo ir buvau sukrėstas, tačiau jau perlipęs apsauginį barjerą apsisprendžiau – nieku gyvu nedalyvausiu šiose 24 valanų lenktynėse, nieku gyvu nelipsiu į tą automobilį ir niekuomet daugiau nelenktyniausiu sportscar automobiliais. Tiesiog negalėjau savęs matyta darant tai.

Paskambinau Jurgenui, komandos vadovui, o jis baisiai piktinosi manimi: „Markai, ką tu darai su mūsų automobiliais?“ Jis negalėjo patikėti, kad kažkas yra negerai su automobiliais, man tai buvo tarsi smūgis į tarpukojį.

Nr.3, sekmadienis: Mane baugino mintis, kad kiti gali susižeisti, maldavau Berndą, geriausią savo komandos draugą, kad šis apsvarstytų savo dalyvavimą lenktynėse: „Berndai, tu negali lenktyniauti šiame automobilyje, jokiu būdu. Tai yra pernelyg pavojinga, pernelyg arti ribos.“

<…>

Lenktynės jau vyko, bet mes neturėjome TV savo motorhoume ir nežinojome kas vyksta. Tuomet suskambėjo telefonas. Dumbrecko „Mercedes“ apsivertė ir nusileido tarp medžių.

Tuomet pratrūkau. Ašaros plūdo iš akių, pasileidau bėgti link boksų ir galvojau „Jei jo nebėra, aš nužūdysiu tuos šunsnukius. Tiesiog išžūdysiu juos.“

 

– – – – – – – –

Verta paminėti, kad po šios avarijos „Mercedes“, pagaliau, suprato, kad problema buvo automobilyje, tai nebuvo pilotų klaidos. Beje, P. Dumbreckui pasisekė – jis visiškai nesusižalojo.

P. Dumbrecko avarijos ir M. Webberio avarijos padarinių vaizdo įrašas.
– – – – – – – –

 

Akligatvis

Nieko neveikiau, o tai yra prasta padėtis lenktynininkui. Mes norėjome atstatyti mano karjerą, bet kai tik bandėme kokį nors automobilį, pvz. F300 bandymuose, iškart gaudavome laišką iš AMG („Mercedes“ padalinio) teisininkų, jog pažeidžiame kontrakto sąlygas. Kai mes užprotestavome ir pareiškėme, kad kontraktą nutraukėme (dėl avarijų 24 val. lenkynėse), jie paprašė sutaties nutraukimo išpirkos – 1 mln. JAV dolerių.<…> „Ką? Aš vos nežūvau dukart, o jūs norite milijono dolerių?“  

– – – – – – – –

Laukite tęsinio!