Kad ir po ilgesnės pertraukos, tačiau grįžtam!

Manau, kad šįkart paskelbsiu paskutinę (arba priešpaskutinę, jei susigundysiu parašyti keletą momentų, susijusių su Bernie) dalį iš Adamo Parro ir Rosso Brawno “Total Competition” todėl, kad beveik visa knyga ir joje išdėstytos mintys, faktai, nuomonės, situacijos, filosofija yra įtraukianti ir įdomi.
Būtent todėl sunku “iškrapštyti” atskiras dalis, bei jas komentuoti.

 

Skyrybos su “Mercedes”

AP: Tu esi tas pats žmogus, kokiu buvai 2010, 2011, 2012, 2013 metais. Tad neglaiu įsivaizduoti, kad staiga pradėjai elgtis kitaip ir kad žmonės nebegalėjo tavimi pasitikėt. Tavo komandoje buvo tokių žmonių, kaip Geoffas Willis ir Aldo Costa, tu juos gerai pažinojai. Tavo santykiai su Nicku Fry buvo geri, o ir Norbertas (Haugas – red. past.) buvo labai lengvai bendraujantis.

Tuos keturis metus buvai įprastu Rossu Brawnu, kuriančiu pasitikėjimo ryšius ir santykius, kuriuos kurdavai visuomet ir kurie tau yra labai svarbūs. Bet 2012 pabaigoje, komandoje atsirado Niki Lauda, o 2013 viduryje atvyko ir toto Wolffas ir jūsų santykiai buvo visiškai kitokie. Kodėl nesuveikė tavo „įprasta formulė“?

RB: Na, jei prisimintume „Ferrari“ laikus, tai buvo mano sprendimas ir noras megzti tuos santykius su tais žmonėmis. Nutariau prisijungti prie „Ferrari“, nutariau sukurti santykius su Jeanu Todtu ir Luca di Montezemolo. Nes nėra jokios logikos prisijungti prie komandos nesukuriant pagarbių santykių, nesukuriant pasitikėjimo.

Nusprendžiau ten nuvykti, o mano tikslas buvo sukurti aplinką, kad tie santykiai veiktų. Vėliau supratau, sąmoningai ar pasąmonės lygmeny, kad santykiai su tais žmonėmis buvo esminiai siekiant viso projekto sėkmės.

O “Mercedes” atveju buvo paskirti žmonės, kuriais negalėjau pasitikėti. Niekuomet nežinojau koks jų tikrasis tikslas. Pavyzdžiui man Niki sakydavo vieną, o vėliau girdėdavau, kad kitiem sakydavo ką kitą. O Toto yra sudalyvavęs žymiajam pasivaikščiojime papludimiu su Collinu Kollesu, kurį pastarasis įrašinėjo dėl jam žinomų priežasčių (vėliau, šio garso įrašo pagalba, C. Kollesas šantažavo T. Wolffą, o aštrią situaciją išsprenė tik B. Ecclestone’o įsikišimas – red. past.). Toje diskusijoje, kuri tapo pusiau-vieša, jis (T. Wolffas – red. past.) prikalbėjo apie mane įvairių dalykų…

AP: Nesu girdėjęs to įrašo, tačiau kokia buvo jo kritikos tavo atžvilgiu esmė? Nebūtina gilintis į detales.

RB: Jis teigė, kad dabar “ilsiuosi ant savo pinigų”, kad dabar turiu tuos turtus, kad man nebeįdomi komanda ir nesu motyvuotas bei nedarau to, nedarau ano, kad komandai reik šviežio impulse ir t.t.

Jis buvo naujas žmogus komandoje ir turėjo valdybos palaikymą. Kiek aš suprantu, valdyba jam pasakė kažką panašaus į: “Ši komanda kažkodėl neveikia, kaip turėtų, tu esi sumanus verslininkas, pažįsti “Williams”, tad gal tiesiog nuvyktum ten ir pasakytum kas yra negerai?” Tad jis nupasakojo situaciją Colinui, tarsi repetuojant savo ataskaitą valdybai, bet pokalbio metu kiek nutolo nuo temos ir išsakė keletą asmeninių pastabų apie Niki (Laudą – red. past.) ir Dieterį Zetsche.

Taigi, man teko dirbti su žmonėmis, kurias, jaučiau, negalu visiškai pasitikėti, tai buvo žmonės komandoje, kurie nuvylė mane vien savo požiūriu. Vėliau 2013 m. pradžioje sužinojau, kad Paddy Lowe kviečiamas į komandą ir kad tam yra oficialus Štutgarto (“Mercedes” būstinės – red. past.) leidimas. Kai apie tai pranešiau Toto ir Niki, jie pradėjo kaltinti vienas kitą. Tuomet susitikau su abiems vienu metu, kad išspręsti šį klausimą, jie suvertė kaltę vienas kitam…

RB: Tai nebeleido man jaustis lamingu. Tai nebuvo kažkas, kas mane motyvavo ar dėl ko būtų verta kasryt keltis iš lovos. Visos kitos kliūtys, anksčiau trukdžiusios mano kėlyje į pergales lenktynėse ir čempionatuose buvo vertos jų. Nes tuomet pasitikėjimo žmonėmis elementas buvo labia stiprus, galėjau susigrumti su bet kokiais sunkumais, nes, automatiškai, jų būdavo mažuma. Tuo tapu čia, “Mercedes” komandoje, situacija buvo tokia, jog nejaučiau pasitikėjimo vavovų lygmenyje. Nebuvau tikras net su Paddy Lowe, mat jis labai džiaugsmingai sutiko galimybę užimti mano vietą. Nebegalėjau pasitikėti tais žmonėmis, tad nemačiau ten ateities, nebent bučiau nusprendęs kariauti ir šalinti juos. Nemačiau ateities su žmonėmis, kuriais nebegalėjau pasitikėti.

 

Ilgalaikio planavimo svarba

RB: Labai apmaudu matyti trumpalaikio mąstymo filosofiją, apie kurią jau kalbėjome. Minėjau diskusija su vienu asmeniu iš F-1 techninės srities, kuri vyko prieš du metus. Anuomet pasiūliau trijų metų planą, o jis jį atmetė.

Man palikus arena, visuomet palaikiau ryšius su aukštas pareigas užimančiu “Formulės-1” komercinės pusės atstovu ir jis neseniai manes paklausė: “Koks būtų sprendimas?” Į tai atsakiau: “Na, turėtum nustatyti trijų-penkerių metų planą.” Tačiau šis atsakė: “Ne, mums reikia sprendimo dabar. Mums iškart reiks sprendimo pataisyti problemą. Galbūt už trijų metų mūsų čia jau nebebus.”

Į tai atsakiau taip: “Na, trumpalaikis sprendimas neegzistuoja. Viskas, ką atliksite dabar, tik apsunkins padėtį. Sutelkit dėmesį į tai, ką turite ir nustatykite viziją kur norite būti už trijų metų, kadangi artėja kontraktų pasirašymo metas, galite atitinkamai save pozicionuoti, sukurti terpę startuoti naujiems variklių projektams, jei manote, kad tai būtina. Tačiau esmė – turite turėti viziją kur norite būti per tris metus nuo šiandien.”

 

Neseniai gavau dar vieną skaitalą. Bus ir apie jį 😉