Sveiki!

Turbūt pamenat 2012-ais pasirodžiusią Tomo Bowerio knygą „No Angel“, kurioje aprašytas Bernie Ecclestone‘o kelias nuo naudotų automobilio prekeivio iki „Formulės-1“ imperijos įkūrėjo. Ištraukas iš jos skelbiau čia.

Šįmet pasirodė dar viena įdomi knyga, susijusi su mūsų mėgstamu sportu, tai yra Rosso Brawno ir Adamo Parro bendras kurinys „Total Competition“.

Užsisakiau ir įsigijau šią, kai tik pasirodė daugybė teigiamų atsiliepimų, o dabar nutariau pasidalinti įdomesniais momentais, faktais, ištraukomis.

Knyga yra parašyta dialogo būdu, todėl skaitosi itin lengvai. Iš esmes pokalbio metu atskleidžiama Brawno darbo filosofija, jo kryptingas strateginis mąstymas, galimų iššūkių planavimas, savikontrolė – tai yra šio dviejų žmonių dialogo ašis, tačiau kartu minimi labai įdomūs faktai iš F-1 pasaulio, apie kuriuos anksčiau nebuvo žinota.

Rosso Brawno gyvenimo vertybės verčia susimąstyti – ar jis tikrai yra toks „negeras“, kaip atrodė daugeliui šiam sedint ant „Ferrari“ pitwall? Manau, po šios knygos jums atsivers akys.

Taigi, pradedam nuo kelių pirmų ištraukų.

NB Toliau tekste: RB – Rosso Brawno kalba; AP – Adamo Parro.

 

M. Schumacherio atėjimas į „Benetton“
RB: …91‘ais mes (T. Walkinshaw ir R. Brawn – red. past.) žinojome apie tą karštą mažą vokietį, prieš kurį kovojome sportinių prototipų lenktynėse, kadangi jis buvo vienintelis, keliantis mums problemų. Tad Tomas ir aš labai gerai pažinojome Michaelį Schumacherį. Ir kai jis pasuko link F-1, Tomas tapo jo atėjimo į „Benetton“ architektu.
AP: Nes jis judėjo kažkur kitur, ar ne taip?
RB: Jis debiutavo „Jordan“ komandoje. Eddie Jordanas neturėjo tokių žinių, kokias turėjome mes, tad sudarė su juo nepakankamai tvirtą kontraktą. Jis pasirašė vienereių lenktynių sutartį. Be abejo, Spa jis (Michaelis – red. past.) pasirodė stulbinančiai. Eddie bandė sudaryti ilgesnį kontraktą, bet mūsų koja jau buvo tarpdury, o vienu metu situacija pasidarė net šiek tiek nemaloni.
Tomas buvo viso to architektas. Žinau, kad Flavio visąlaik bando prisiimti Michaelio atradimo garbę sau, bet Flavio net nežinojo kaip Michaelis atrodo, prieš jam ateinant į komandą.

 

E. Irvine’o premija
AP: Yra tokia istorija, kad kai tavo komandoje važiavo Eddie Irvine‘as ir jo buvo paprašyta pasitraukti (ir praleisti į priekį M. Schumacherį – red. past.), jis šmaikščiai pasiderėjo, klausdamas: „Gerai, kokia šio poelgio vertė?“
RB: Taip, jis tai padarė, bet ne būdamas už vairo. Mes sutarėme skirti jam bonusą, jei tik Michaelis laimėtų čempiono titulą.
Lenktynininkai gauna bonusus už lenktynes, už laimėtus titulus. O Eddie, būdamas itin įžvalgus, sezono metu pareiškė: „Jei aš turėsiu padėti Michaeliui visais įmanomais būdais, tikrai esu vertas bonuso, jei tik jam pavyks laimėti titulą.“
Ir, jei tik deramai apgalvoji tokį pasiūlymą, jis tikrai yra logiškas.

 

Vėl Flavio…
RB: Bergerio ir Alesi santykiai buvo nesuvaldomi, kuomet jie dar atstovavo „Ferrari“. Tad dabar turėjome du lenktynininkus, kurie atėjo pas mus su labai sudėtingais tarpusavio santykiais. Kai Alesi sužinojo apie Bergerio atėjimą, jis pamišo („went bananas“ – orig.). Tad štai turėjome komandą, kuri turėjo būti orientuota į Alesi, kadangi manėme, jog jis yra neatsiskleidęs talentas, nepasiekęs savo potencialo ir mes manėme, kad galime padėti jam tą padaryti.
Ir staiga įkišome čia Bergerį. Be rimtesnių konsultacijų su komanda Flavio pasirašė sutartį su Bergeriu. O vienas iš Bergerio tikslų buvo pakenkti Jeanui – čia jis buvo nepriekaištingas.
Jų santykiai buvo labai nekonstruktyvūs teisingam komandos funkcionavimui. Gerhardas norėjo visiškai kitokio automobilio, nei Jeanas. Mes vykdavome į testus, kur Gerhardas pateikdavo savo nuomonę (apie automobilį – red. past.), o Jeano nuomonė buvo visiškai kitokia ir tai buvo labai, labai sunku suvaldyti.
Mes turėjome labai gerą automobilį 1996-ais, tokį pat, kaip ir prieš metus, tačiau nelaimėjome nei vienų lenktynių.

 

„Ferrari“ vidinė atmosfera
AP: Kaip susitvarkei su baimės kultūra, kuomet darbuotojai bijodavo suklysti, mat dėl to galėjo prarasti darbą?
RB: Tai buvo procesas. Nemanau, kad gali tiesiog perjungti mygtuką, turi rodyti pavyzdį. Jie žinojo, kad esu kitoks, nes prašiau, kad mane vadintu tiesiog Rossu. Visi kiti buvo vadinami „Ponas X“ arba „Presidente“. Menu vieną nutikimą, į kurį anksčiau nesutelkiau dėmesio. Buvau gamyklos dirbtuvėse ir paklausiau mechaniko kur yra tualetas. „Jūsų tualetas yra kitame aukšte“, buvo jo atsakymas. „Ne, man tiesiog reikia tualeto. Kur yra arčiausias?“ Jis atsakė: „Na, mechanikų tualetas yra štai ten.

 

Maxo Mosley taktiniai žaidimai
RB: Kelis sezonus mūsų filosofija buvo paremta sprinto metodika – atlikdavome po kelis sustojimus boksuose. „Bridgestone“ gamindavo minkštas, itin kibias trumpo gyvavimo padangas. Mūsų automobiliai buvo kuriami su itin mažais kuro bakais. Optimizavome viską aplink trijų ir kartais keturių sustojimų boksuose metodika, tad mūsų automobiliai ir mūsų padangos buvo optimizuotos būtent tokiems veiksniams.
Tuomet išgirdome tą sumanų argumentą: „Argi tai nėra baisu aplinkai, kai mes sugadiname visas tas padangas ir išmetame jas. Mes sukursime terpę, kur galima būtų naudoti tik vieną padangų komplektą treniruotėms ir vieną – lenktynėms.
AP: Manai, kad Maxas specialiai sukūrė naują taisyklę, nes žinojo jūsų automobilio stipriąsias puses, tokiu būdu siekdamas sujaukti rikiuotę?
RB: Na, Maxas ir Bernie padarė tai kartu. Bernie tokios idėjos neturėjo, o Maxas tikrai suprato pakeitimų pasekmes. Mes buvome visiškai sužlugdyti, neturėjome jokių žinių apie tokias padangas, nei technologijų joms pagaminti.
Tiesa sakant „Michelin“, kurie anuomet irgi tiekė padangasF-1, turėjo kitą filosofiją – jų padangų buklė gerėjo sulyg lenktynių distancija. Tuo tarpu mūsų padangos lenktynių režimu tiesiog byrėjo į gabalus.

 

Partnerystės filosofija
RB: Nepaisant visko, ką sakiau apie sąjungą ir partnerystę, problema buvo aiški – „Bridgestone“ neturėjo padangų, galinčių atlaikyti tokio lenktynių formato. Bet mes niekuomet nekritikavome „Bridgestone“ – tai buvo esminė sąlyga.
Kai tik pradedi kritikuoti partnerius ir manai, kad tokiū budu skatini juos, viskas vyksta atvirkščiai. Tuomet visąlaik buvome „mes, mes, mes“ ir niekuomet nebuvo „jie“. Beje, tai buvo silpnoji „Red Bull“ savybė, kai jie kritikavo „Renault“. „Red Bull galėjo ir nelaimėti tų titulų be tokio stipraus partnerio, kaip „Renault“, tačiau jie niekad nesuteikė jiems garbės ar padėkos, kuomet laimėdavo. Tad kai atėjo sunkūs laikai, kai jų rezultatai suprastėjo, santykiai tiesiog subyrėjo.

 

Rytietiškas stilius
RB: …„Honda“ sprendimas mums tapo šoku, tam neturėjome jokios nuovokos. Žinojome, kad klimatas yra niūrus. Nickas (Fry – red. past.) ir aš gavome tą keistą kvietimą susitikti su „Honda Motorsport“ vadovu viešbutyje, jis buvo vienintelis kambaryje – buvo akivaizdu, kad žmogus sunerimęs ir emociškai susijaudinęs, jis tik tarė: „Apgailėstauju, vaikinai, mes stabdome veiklą“.
Mums prireikė šiek tiek laiko tam suvirškinti. Tariau: „Ką mes darome? Ką norėtumėte, kad mes darytume?“ Jis tarė: „Eikite paskui mane“, tuomet nuėjome į kambarį, pilną teisininkų ir kitų, surinktų komandos uždarymo procesui.

 

Michaelis VS kiti
RB: Analizuojant padangų tobulinimo kelius, Michaelis buvo itin įtrauktas į procesą. Rubensas tuo periodu irgi buvo labai geras, bet Michaelio pastangos ir resursai darbe su komanda buvo nepaliaujami. Jei mes staiga turėjome suruošti bandymus – tarkim kažkas atsitiko ir „Bridgestone“ norėjo išbandyti padangas – skambindavau Michaeliui ir klausdavau: „Ar gali atvykti rytoj?“ Jis sakydavo: „Taip, kelinta?“ Jokių dvejonių.
Kai skambindavau kitiem lenktynininkams, išgirsdavau: „Na, noriu rytoj pasimatyti su vaikais, vyks gimtadienio vakarėlis“ ir kitokios priežastys. Su Michaeliu niekada nebuvo tokių diskusijų, nes jis žinojo, kad jei aš skambinu, vadinasi tai yra svarbu. Kitiems gi reikėjo argumentuoti priežastį.

 

 

… to be continued