Interviu su… Arūnu Volungevičiumi

 

Ir vėl sveiki!

Prasidėjus 2015 m. sezonui rubrikoje „AF1@F1: Interviu su…“ buvo apsilankęs vienas iš legendinių „Formulės-1“ TV komentatorių K. Kaikaris, o šiandien kalbinu ilgametį jo „eterio partnerį“ Arūną Volungevičių.

Prisipažinsiu, labai laukiau Arūno įžvalgų, kadangi man itin imponuoja jo gilios techninės žinios bei sugebėjimas „perskaityti“ bolido elgsenos bei piloto veiksmų priežastis iš TV ekrano. Manau ir jums labai patiks jo atsakymai, kurie yra kupini kurybingumo, netikėtų faktų ir senų, kartais be priežasties mūsų pamirštų vardų.

 

Arūnai, kaip save apibūdintum: aistringas automobilių fanas, žurnalistas, automobilių prekybos kompanijos atstovas, TV komentatorius, o gal tiesiog vaikinas iš nuostabaus Lietuvos kurorto?

A.V.: Septyni darbai aštuntas badas, o gimtinės trauka su amžiumi tik auga. Nežinau, ar tai teisingas mano apibūdinimas, sugebėjimu save padėti į lentyną niekada rimtai nesirūpinau.

 

Be abejo tavęs norėčiau paklausti to paties, kaip ir Kristijono – kaip atsidūrei televizijoje ir būtent F-1 komentatoriaus kėdėje?

A.V.: Nuo vaikystės domėjausi technika, ypač automobiliais. Tais laikais, čia kalbame apie aštuntą praeito amžiaus dešimtmetį, ir toje vietoje, SSSR provincija, informacija buvo sunkiai pasiekiama. Tai tik dar labiau kurstė smalsumą siurbti visas įmanomas žinias. Žavėjo pasaulio automobilių dizainerių kūryba, tada „aukštoji mada“ šioje srityje gana kompaktiškai koncentravosi Italijoje. Tai mane pastūmėjo vaikystėje kurti savo svajonių automobilius, praleisdavau dešimtis valandų per savaitę prie braižybos lentos.
Tada natūralus studijų pasirinkimas – tuo metu Vilniaus dailės institutas, dizaino katedra, kur sutikau žmonių, paskatinusių galvoti, kad gyvenime viskas įmanoma ir aplinkos ribojimai tikrai nėra kalėjimo sienos. Teko palikti ramų gyvenimą gražiuose Druskininkuose ir pasinerti į audringą sostinės šurmulį. Na o automobilių sportas visada buvo pasaulis, kuriame konstruktorius varžė mažiausi fantazijos ribojimai (gal šiais laikais tai skamba kiek paradoksaliai, ypač kalbant apie F-1 techninį reglamentą).
Į televiziją mane pakvietė Algirdas Skrebiškis, LRT tuo metu turėjo NASCAR serijos reportažus, kuriuos pakvietė pakomentuoti. Tiesą sakant, tuo metu turėjau labai miglotą suvokimą, kas tas NASCAR yra. Taip susipažinau su Alfredu Pliadžiu, kuris tuo metu vadovavo LRT sporto redakcijai bei su televizijos „virtuve“. Kai LRT nupirko teises transliuoti tiesiogiai F-1 lenktynes, mane pakvietė jas komentuoti, tuo metu nebuvo daug žmonių apie tai ką nors išmanančių. Laimei, kaip iš giedro dangaus lietus pasirodė Kristijonas, su kuriuo labai greitai radome bendrą kalbą. Taip dirbdami pradėjome mokytis nuo nulio naujos specialybės – komentavimo.

 

Susijęs klausimas – kiek kartų (spėju, kad žinai 😉 ) pačiam teko praleisti TV eterį t.y. pabūti kitąpus ekrano?

A.V.: Tik kelis kartus (F-1 lenktynės gyvai Austrijoje, Monake, žurnalistų raliai ir kartą 1000 km Palangoje) per 20 metų nedaug, deja. Nes komentavimas mano gyvenime atėmė didžiausią malonumą – žiūrėti F-1 lenktynes.

 

Esi pakankamai mažai žinoma asmenybė, bet dalyvaudamas žurnalistų autosporto renginiuose tarsi atgyji. Ar išreiški save padangų sukibimo su danga kalba? 😉

A.V.: Esu intravertiškas. Ko gero prie vairo varžybų metu dingsta didžioji dalis trukdžių/šiukšlių/tarpininkų, kai atsiduri akis į akį su situacijomis, kurias turi spręsti greitai ir be konsultacijų. Reikia priimti sprendimus, įvertinant savo, automobilio, padangų, trasos privalumus/trūkumus. Jei sugebi būti visiškai sąžiningas su savimi ir mokaisi greitai, gauni rezultatą, kurio sieki. O dar ta draugija, kurioje nesivaržydamas per naktį gali diskutuoti apie dalykus, kvepiančius benzinu… Gera leisti laiką bendraminčių tarpe, semtis įspūdžių, patirties, žinių.

 

Jau senokai nestebiu TV (tad nematau tavo bei kitų komentatorių darbo), tačiau iš anksčiau man visuomet patikdavo tavo techninių įžvalgų aktualumas ir komentarai dėl vienokių ar kitokių reglamento pokyčių bei reiškinių lenktynių metu – padangų charakteristikų, posūkių įveikimo traektorijų, pilotų elgsenos dirbant kokpite ir t.t. Dažnai šią informaciją „plačioji“ publika praleidžia, arba nesuteikia jai pakankamo dėmesio. Ką pats manai apie tokio pobūdžio informacijos svarbą?

A.V.: Komentavimas kaip ir bet kuris darbas/procesas reikalauja gausybės kompromisų, o prioritetus susidėlioti dažnai sunku. Auditorija gali atrodyti labai panaši paviršiuje, bet kai skaitai komentarus, kartais plaukai stojasi, kartais rankos svyra. Žiūrovų tarpe yra lenktynininkų, visų auto sričių specialistų, įvairiausių pilotų/komandų fanų, galų gale lietuvių kalbos, kuriai gana svetimas F-1 terminų leksikonas, žinovų. Kiti žiūri lenktynes tik dėl avarijų.
Mane labai domina F-1 technika, todėl bent dalimi savo žinių noriu pasidalinti su žiūrovais, juos paskatinti domėtis ne tik lenktynėmis, bet ir mažiau matoma šios sporto šakos puse. Nekenčiu komentavimo, nes komentuodamas nematau lenktynių taip, kaip jas mato žiūrovas, komentuodamas taip save išprievartauju, kad dažnai po lenktynių namuose porą dienų net žodį ištarti sunku.

 

Toliau seks daugmaž tradicinių klausimų virtinė, tad labai malonu būtų sužinoti ką nors įdomaus tiek apie tavo požiūrį į F-1, tiek apie patį tamstą.

Dėkui!

 

 

– – – – – – – – Ne tik apie F1 – – – – – – – –
Papasakok trumpai apie save, kitaip tariant – prisistatyk skaitytojams.

A.V.: Turiu žmoną Laurenciją ir sūnų Adomą, gyvenu Vilniuje. Dažnai lankau gimtuosius Druskininkus. Dirbu automobilių prekybos sektoriuje.

 

Kada ir kodėl susidomėjai būtent “Formule-1”, o ne, pavyzdžiui, krepšiniu ar tenisu?

A.V.: F-1 susidomėjau gal 1975 metais, kai pradėjau skaityti ne gimtąja kalba leidžiamus žurnalus „Za ruliom“, vėliau „Svet Motoru“, o tada ta lavina jau pradėjo ristis nuo kalno vis smarkiau ir smarkiau, ir jėgų sustabdyti ją neturėjau… Man tai padėjo pramokti nemažai kalbų ir sužinoti dalykų, apie kuriuos daugelis aplinkinių neturėjo „žalio supratimo“.
Krepšiniu ar tenisu irgi domėjausi, abu žaidžiau 🙂 Nes TV tais laikais ne kažin ką daugiau ir rodė, o kompiuterių ir interneto amžius atėjo gerokai vėliau.

 

Kokius kriterijus išvardintum, dėl kurių F-1 yra išskirtinė automobilių sporte pasaulyje?

A.V.: Išskirtinė todėl, kad vienetinė, kiekvienas varžtelis projektuojamas ir gaminamas kiekvienam individualiam bolidui. Dar todėl, kad konkurencija verčia tą varžtelį išradinėti iš naujo beveik kas dieną ir tą daryti labai greitai. Taip greitai pasaulyje ko gero nekuriami jokie kiti dalykai. Na, nebent vaikai Indijoje.

 

Ar turi mėgstamiausią F-1 pilotą ir dėl kokių bruožų jis tau patinka ir dėl kokių – ne?

A.V.: Mėgstu beveik visus, nes jų darbas reikalauja tiesiog fantastiškų įgimtų ir išugdytų savybių. Jų tarpe tikrai retai pasitaiko nekvalifikuotų personų. Labiausiai vertinu gal sugebėjimą lenktyniauti (t.y. greitai prognozuoti sudėtingą situaciją ir joje suplanuoti puolimo/gynybos rezultatą savo naudai), gal nereikia minėti, kad tam manevrui atlikti reikia taip pat puikių automobilio valdymo įgūdžių. Šio dešimtmečio pilotų tarpe šias savybes geriausiai demonstruoja F. Alonsas, R. Kubica, L. Hamiltonas. Tai nereiškia, kad kiti pilotai neturi išskirtinių savybių, už kurias nusipelno pagarbos. F-1 komentatoriui nedera sirgti už kurį nors lenktynininką, nors fanams tą suprasti gali būti nelengva.
Kita vertus negaliu pamiršti žmogaus, kuris dar gyvas būdamas tapo mitu ir ne tik F-1. Nesunku atspėti, kas jis.

 

Gal turi ir mėgstamą F-1 komandą? Jei taip, kodėl šią?

A.V.: Mėgstu visas komandas, kurios ilgai „palaiko degimą“ tokioje agresyvioje aplinkoje. Jų nėra daug: McLaren, Ferrari, Williams, bet kartais išnyra ir visai įdomių naujokų, jų tarpe naujausias Red Bull. Yra mėgstamų sąraše ir tokių, kurie jau nėra aktyvūs: Lotus (čia apie ankstesnę šio vardo inkarnaciją), Tyrrell, Brabham 😦
Už entuziazmą negalima nepaminėti Minardi.

 

Ką pakeistum, kad „Formulė-1“ taptų įdomesnė kaip sportas ir kaip šou žiūrovams, bet kartu įdomi lenktynininkams ir patraukli rėmėjams?

A.V.: Čia matau nemažai prieštaravimų. Sportinė pusė laimėtų, jei visi pilotai vairuotų vienodus bolidus, bet tokiu atveju nukentėtų technikos vystymasis, kurį maitina konkurencija – taigi, netinka. Gal būtų visai įdomu lenktynių kvalifikaciją rengti su go-kartais ar kitomis panašiomis transporto priemonėmis, tada tikrai atsirastų galimybių ne greičiausius bolidus vairuojantiems pilotams atsidurti dėmesio centre, kas irgi padėtų nekuriems rėmėjams. Žiūrovai gal per daug daugialypė terpė, todėl jų poreikių analizei šis interviu tiesiog per mažos apimties. Bet kuriuo atveju žiūrovus labiau domina asmenybės (ir ne tik lenktynininkai), net jaunesni žino, kas buvo/yra Enzo Ferrari, Kenas Tyrrellas ar Frankas Williamsas.

 

Ką manai apie F-1 valdymą bei verslo modelį? Kaip atrodys F-1 po Bernie Ecclestone‘ o (juk tai kažkada įvyks)?

A.V.: Tas verslo modelis ir yra B.E. Jis buvo lavai efektyvus daugelį metų ir sukūrė F-1 tokią, kokią mes žinome šiandien. TV dabar nėra tokia svarbi, kaip buvo prieš kelis metus, o tuo pat metu spauda baigia išnykti. Internetas – dabartinė vystymosi kryptis. Ir šiuos dirvonus teks išarti kažkam kitam. Geriau anksčiau, nes gali būti ir niekada…

 

Koks F-1 istorijos momentas ar įvykis tau yra labiausiai įstrįgęs atmintin ir, galbūt, įtakojęs tavo asmeninį gyvenimą?

A.V.: Be dvejonių geriausiai prisimenu 1994 m. savaitgalį Imolos trasoje, kai lenktynių dar nereikėjo komentuoti.

 

Įdomiausia F-1 pasaulio asmenybė (istorinė ar dabarties). Susitikus netikėtai (pvz. žurnalistų ralyje) apie ką prabiltum, jei reikėtų pirmam pradėti pokalbį?

A.V.: Colinas Chapmanas, Gordonas Murray, Johnas Barnardas, Patrickas Headas, Adrianas Newey… Paklausčiau, koks tarifas už akademinę valandą.

 

Kaip manai – kuo F-1 gali būti įdomi verslo žmogui? Kokias paraleles matai tarp F-1 ir verslo?

A.V.: Nesu verslininkas, bet sunku nepastebėti, kad F-1 visumoje ir kiekviena jos dalis yra labai koncentruoto verslo modelis ribotas laike. Tik įtariu, kad šito verslo mokymasis gali būti nepakeliamai brangus ne tik bet kuriam individui, bet ir gana stiprioms kompanijoms.

 

 

 

– – – – – – – – Kita pusė – – – – – – – –

Kokį automobilį pats vairuoji ir kodėl būtent šį? O koks yra tavo svajonių automobilis?

A.V.: Vairuoju kartais kelis per mėnesį, nes tai darbovietės turtas. Svajonių automobiliai gali būti keli: mažas miesto elektromobilis kasdienai, erdvus didelis venas atostogoms su dviračiais ar slidėmis, patogus minivenas savaitgaliams, patikimas sportinis RWD emociniam atsipalaidavimui Nurburgringe, lengvas gerai valdomas AWD žurnalistų raliui ir t.t. Argi nekeista, kad šitame sąraše neatsirado vietos dideliam juodam visureigiui kupe kėbulu, juk taip pridėtų pasitikėjimo savimi?
Nėra universalaus automobilio, svajonėje derinčiau jį prie poreikių ir nuotaikos.

 

Ar mėgsti greitį? Kaip ir kur realizuoji šį potraukį?

A.V.: Greitis – tai kažko kiekis per laiko vienetą. Mėgstu greitį darbe, tada poilsiui lieka daugiau laiko. Vairuodamas gatvėje ar kelyje laikausi srauto greičio su tam tikra įvarža, nes srauto greitį, kaip ir bandos greitį įtakoja lėčiausias gyvulys, kuriam svarbiau detaliai apibūdinti telefonu draugei naujausią pirkinį savo mažai dukrelei, negu ją prisegti vaikiškoje kėdutėje saugos diržais.
Kai tikrai norisi atitrūkti, važiuoju go-kartais arba dalyvauju žurnalistų ralyje (gaila, bet pastarasis reikalas nutinka tik kartą per metus).

 

Lyg ir tavo profesija nesutampa su dabartine veikla? Papasakok plačiau, kuo „ruošeisi tapti, kai užaugsi“.

A.V.: Nemažai profesijų mano kelyje leido valgyti duoną, galiu net pabandyti pavardinti: mūrininkas, dailininkas, dizaineris, žurnalistas, konstruktorius, iliustratorius, renginių vedėjas, pardavėjas, administratorius, vadovas…
Jau esu pakankamai „didelis“, kad suprasčiau, kad niekada „neužaugsiu“.

 

Veikla ar užsiėmimas, kuri(-is) tave „veža“?

A.V.: Vairavimas, dviratis, pokalbis su mažiau pažįstamu žmogumi.

 

Tavo hobby? Kuo jis susijęs su F-1? O su tavo asmenybę?

A.V.: Mano hobis F-1, kartu tai ir darbas, nors ne pagrindinis.

 

Kokius bruožus vertini žmonėse? Kalbu apie draugus, šeimą, kolegas, partnerius ir t.t.?

A.V.: Pagarbą sau ir kitiems.

 

Kokie žmonės padarė didžiausią įtaką tavo gyvenimui?

A.V.: Įtaką padarė visi sutikti žmonės, sunku net ką išskirti, nes jų tarpe daug talentų: tai mano giminės, draugai, mokytojai, kolegos darbuose. O didžiausią artimiausi, su kuriais praleidžiu didesnę dalį laiko, su jais kartu mokomės gyventi.

 

Įdomiausia istorinė asmenybė, su kuria norėtum susitikti. Kokia tema norėtum pabendrauti?

A.V.: Leonardas da Vinčis, norėčiau pasidomėti, kas skatino jo kūrybingumą.

 

Kaip apibūdintum sėkmę ir kaip – laimę?

A.V.: Sėkmė – atsitiktinumas, laimė – siekiamybė (nors čia įprasta laimę painioti su kančia)

 

Ką gali atleisti, o ko – ne?

A.V.: Galiu atleisti viską, kas pagydoma. Nuo bukumo vaistų dar nemačiau.

 

Tavo stipriausia ir silpniausia savybės

A.V.: Noras žinoti, galiu jį vadinti aistra. Nemoku sakyti „ne“.

 

Kuo būtum, jei galėtum rinktis?

A.V.: Norėčiau būti konstruktoriumi F-1 komandoje, bet jei jau galiu rinktis, tai ne Manor-Marussia 🙂

 

Tradicinė interviu pabaiga – tavo klausimas interviueriui:

A.V.: Kaip manai, ar būtų įdomu pamatyti F-1 bolidą Pikes Peek pakilimo į kalną trasoje? Jei taip, kokį bolidą ir pilotą įsivaizduoji tokioje rolėje? (Atsakymas gali būti ir išplėstinis :))

AF1: Wow! Manau tiek Pikes Peek, tiek „senasis“ Nurburgringas yra panašių tradicijų „proper proper hardcore“ trasos, tad ir vienoje ir kitoje trasoje būtų itin įdomu pamatyti net kelių TOP komandų bolidus ir palyginti jų rezultatus.
Tiesa, Pikes Peek F-1 bolidui, turbūt, ne tokia palanki kaip „žaliasis pragaras“, tačiau deramai sureguliavus priekinių ratų pasukamumą, suderinus pavarų perdavimo skaičius, viskas būtų įmanoma. Ir įdomu. Ką prieš porą metų įrodė S. Loebas, specialiai ruoštu Peugeot 208 T16.
Tik spėju, kad F-1 bolido Pikes Peek nematysime, tačiau Nurburgringe tai dar gali būti įmanoma. Paskutinį kartą F-1 bolidas ten lankėsi 2007-ais, kuomet N. Heidfeldas įveikė 3 demonstracinius ratus BMW Sauber bolidu.

 






7 thoughts on “Interviu su… Arūnu Volungevičiumi

  1. O Mersai su Rosbergu ir Šumiu lygtais 2011 irgi kokia tais veikla Nurburgringe užsiminėjo, na bolidai buvo kiek senoki 🙂

    Kas dėl Volungevičiaus tai visada labiau mėgau Kristijoną, gal tiesiog jo balso tembras priimtinesnis 🙂

    Like

  2. Mercedes promo nebuvau mates. Smagu pamatyt kaip Schumiui patinka technika 🙂

    O Heidfeldo laptime, jei isminusuot jo pristabdymus pries kameras ir t.t., apskaiciuotas ir “butu buves” zemiau uz 6 min! O teorinis greitis, minant F-1 bolidu, be klaideliu, imanomas ~5:15. Wow!

    Like

Leave a Reply

Fill in your details below or click an icon to log in:

WordPress.com Logo

You are commenting using your WordPress.com account. Log Out /  Change )

Google+ photo

You are commenting using your Google+ account. Log Out /  Change )

Twitter picture

You are commenting using your Twitter account. Log Out /  Change )

Facebook photo

You are commenting using your Facebook account. Log Out /  Change )

Connecting to %s