Interviu su… Vytu Jasučiu

Sveiki!

Hamiltonas pagaliau prasitęsė kontraktą su “Mercedes”.
Vieną vertus, tai gali būti M. Schumacherio ir “Ferrari” sėkmės istorijos pakartojimo scenarijus (bent 5 titulai), o žiūrint kritiškiau – nežinia kas bus pradedant 2017-ais. Bet kuriuo atveju, vienu gandu mažiau. Suma labai panaši į anksčiau minėtą. Fiziškai Lewisui pavyks susirinkti nemažai bonusų, tad realu, jog jis dabar bus “daugiausiai uždirbantis F-1 lenktynininkas”, o antroje vietoje liks Alonso.

Anyway, baigiam su F-1 ir einam prie „AF1@F1: Interviu su…“ reikalų. Šiandien kalbiname „jauniausią ir naujausią“ F-1 TV komentatorių Vytą Jasutį.

Man buvo nepaprastai malonu kalbinti Vytą, mat jo atsakymai yra brandūs, gilūs, kai kur net filosofiški, tačiau kartu įdomūs ir sukuriantys sumanaus ir žinančio savo gyvenimo tikslus žmogaus paveikslą. Tikiuosi – patiks ir jums!

 

Vytai, stebiu F-1.LT diskusijas ir matau, kad ten pastaruoju metu yra aibė pagyrų paties komentavimokokybei, nors pirmais-antrais metais būdavo nemažai kritikos. Manau tamstai tai turėtų būt geriausias komplimentas. Ką pats manai apie savo, kaip komentatoriaus, progresą?

V.J.: Tiesa pasakius, net sunku suvokti, kad nuo mano debiuto televizijoje prabėgo jau nemažai metų. Pirmiausia džiaugiuosi, kad komentatoriaus darbas man iki šiol netapo kažkokia rūtina. Kas kart vis dar jaučiu vidinį jaudulį, su dideliu nekantrumu laukiu kiekvienos transliacijos ir nėra jausmo, tikiuosi kad jo ir nebus, kad visą tai, ką lyg šiol darau, man kažkaip nusibodo ar tapo nebeįdomu.
Aš net 16 metų dirbau radijo stotyje, tai labai ilgas laiko tarpas ir būtent radijas mane suformavo kaip diktorių. Iš pirmo žvilgsnio radijo ir televizijos specifikos lyg ir panašios, tačiau taip toli gražu nėra, tad patikėkite, buvo ir yra pakankamai sunku persikvalifikuoti į televizijos komentatoriaus poziciją. Nenoriu plėstis šia tema, bet galiu užtikrinti, kad darau viską, kad savyje kiek prislopinčiau „radiją“ ir į priekį išleisčiau „televiziją“.
Esu savikritiškas žmogus, tikrai žinau savo trūkumus, spragas ir nuolatos stengiuosi tobūlėti ir tikrai nebūsiu tas komentatorius, kuris sakys, kad aplinkinių nuomonė jam nerūpi ir kad išsakoma kritika ar pagiriamieji žodžiai nereikalingi. Rūpi visa tai ir dar kaip, nes tikrai nesėdžiu studijoje ir nedirbu šio darbo sau. Tai ką darau yra skirta žiūrovams. Ar visiems mano komentavimas patinka – čia jau kitas klausimas. Tačiau tikrai nėra taip, kad kažkieno išsakyta kardinali nuomonė man tampa našta ar savotišku akmeniu, kurį turiu tempti, nepaisant savo paties norų ar įsįtikinimų.
Aš stengiuosi įsiklausyti į pastabas, kurios išsakomos mano adresu, žinoma sunku adekvačiai priimti kritiką, bet tikrai esu dėkingas tiems, kurie negailėdami savo brangaus laiko visgi atranda minutėlę ir surašo viską juodu ant balto ką jie mano apie mano komentavimą. Vienaip ar kitaip, tai yra mano darbo įvertinimas, jeigu nebūtų jokios nuomonės, reiškia kalbu „į sieną“ ir niekam tai nerūpi. Ačiū Dievui, taip nėra. Kartais pagalvoju, kad gal reikėtų parašyti disertaciją šia tema 🙂
Bet kuriuo atveju dėkoju savo kritikams ir giriantiems mane. Ir tikrai nenoriu, kad kažkuri iš minėtų stovyklų sumažėtų kitos naudai, jei taip nutiktų, išnyktų esamas balansas skatinantis tobulėti.

 

Klausimas, kuris yra tradicinis komentatoriams – kaip atsidūrei TV „krėsle“?

V.J.: Minėtas „krėslas“ man atiteko po to, kai „Viasat Sport Baltic“ paskelbė atranką. Labai gerai pamenu tą akimirką. Internete išvydęs atrankos anketą nedelsdamas, beveik automatiškai ją užpildžiau ir ilgainiui faktiškai užmiršau apie tai. Kaip ir daugelis turbūt pernelyg nesitikėjau, kad būtent man nusišypsos sėkmė, tad nesureikšmindamas šio savo žingsnio, gyvenau ir dirbau toliau. Tik po kurio laiko sulaukęs skambučio iš naujųjų savo darbdavių ir gavęs kvietimą prisijungti prie „Viasat Sport Baltic“ komentatorių komandos supratau, kad į duris pasibeldė naujas mano gyvenimo etapas, kuris ne tik suteikė šansą, bet užkrovė nemažai atsakomybės. Taigi, nuo to momento, esu vienas iš „trijų“ 🙂

 


Prabėgus jau ne vieneriems metams, į ką dabar, komentuojant lenktynes, kreipi dėmesį, o ką atvirkščiai – praleidi pro šoną? Kokių dar „įmantrybių“ išmokai?

V.J.: Esu iš tų „Formulės-1” komentatorių, kuriems svarbiausias yra „žmogiškasis“ faktorius. Man labiau patinka pažinti pilotą, nei labiau gilinti žiurovą į technines subtilybes. Apskritai idealiausia, kad būtų pasiektas balansas ir aš noriu tai pasiekti.
Tačiau dabar pastebiu, kad labiau pradėjau gilintis i taktinę lenktynių pusę. Sakyčiau tai dar neišsemti klodai.
Mano komentavime atsiranda vis daugiau ramybės ir koncentruotiškumo, užtikrintumo.
Tai turbūt susiję su tuo, jog man po truputi pavyksta persiorentuoti (jau minėjau „radijo“ ir „televizijos“ faktorių).

 

Kokius ypatumus pastebi savo kolegų Kristijono ir Arūno darbo specifikoje?

V.J.: Pirmiausia noriu padėkoti savo kolegoms, kad jie kiek įmanydami stengiasi man padėti ir mane palaikyti. Man tai labai svarbu. Antra, Arūnas ir Kristijonas tai pradžia viso to, kas lietuviškoje televizijoje susiję su „Formule-1”. Su Volungevičiumi ir Kaikariu užaugo ne viena žiūrovų karta, o tai daug ką pasako apie šių žmonių gebėjimus ir patirtį. Į akis krenta ir tai, kad šių komentatorių duetas, tai jau senokai ir stipriai susiformavusi dviejų žmonių komanda. Jie supranta vienas kitą iš vieno vienintelio žvilgsnio, jie puikiai pažįsta vienas kitą, žino savo galimybes, o tai labai svarbu dirbant duetu.
Iš savo patirties galiu pasakyti, kad mokėjimas neužgožti savo kolegos ir komentuoti unisonu, tai didelis ir sunkus darbas ir nemažas gebėjimas. Man teko garbė „išbandyti“ juos abu darbe. Galiu pasakyti, kad tai dvi labai įdomios asmenybės ir su abiem jais vienodai malonu dirbti.
Ir ačiū Jums už tai, kolegos!

 

Nao dabar pateiksiu tau tradicinius blic-klausimus ir su savo kukliu skaitytojų būriu lauksiu įdomių ir originalių atsakymų!
Ačiū!

 

 

– – – – – – – – Ne tik apie F1 – – – – – – – –

Papasakok trumpai apie save, kitaip tariant – prisistatyk skaitytojams.

V.J.: Jau nuo mažens tvirtai žinojau, kuo norėčiau būti užaugęs ir kokį pasirinkčiau nugyventi gyvenimą, jei viskas priklausytų tik nuo mano paties norų. Galiu pasakyti, kad didžiają dalimi beveik visus norus ir siekius jau pavyko paversti realybe. Esu pakankamai jaunas, tad tikiuosi dar užteks jėgų ir racionalaus proto įgyvendinti ir likusias svajones.
Visada svajojau dirbti radijuje ir įgarsinti filmus. Tvirtai jaučiau, kad labiau nei tikslieji mokslai, nors vaikystėje buvau tapęs ne vienos matematikos olimpiados nugalėtoju, mane žavi meninė šio gyvenimo pusė. Esu išbandęs daugelį gyvenimo sričių, nuo besiformuojančio teatro aktoriaus iki marketingo specialisto, bet dabar apsistojau ties viešaisiais ryšiais ir kol kas tai yra pagrindinis mano pragyvenimo šaltinis.
Džiaugiuosi, kad mane supa mylintys ir supratingi žmonės ir labai tikiuosi, kad tokių žmonių ratas tik gausės, nepaisant mano savotiško ir tikrai ne švelnaus charakterio ir aštraus liežuvio, kuris ne tik daugelyje atvejų atėmė iš manęs pakankamai nemažas galimybes šiame gyvenime, bet ir daugeliu atveju būtent jis maitina mane tiek tiesiogine tiek ir perkeltine prasme 🙂

 


Kada ir kodėl susidomėjai būtent “Formule-1”, o ne, pavyzdžiui, krepšiniu ar tenisu?

V.J.: Už tai padėkoti turėčiau savo broliui 🙂 Daugelis iš mūsų, gimę dar tais tarybiniais laikais, turėjo pakankamai ribotas ir netgi skurdžias galimybes domėtis kažkokia kita sporto šaka, nei tuo metu rodė televizija. Lietuva tuo metu gyveno beveik vien krepšiniu ar futbolu. O ir aš būdamas labai jaunas buvau nuneštas tos bangos, beveik be jokio pasipriešinimo. Ir visgi grįžtu prie brolio įtakos 🙂
Anuomet aš buvau dar labai mažas, tad tikrai ne „Formulė-1” tada buvo mano prioritetas. Kiekvieną sekmadienį, per televizorių, maždaug 16:00, rodydavo “Walt Disney’jaus pasaulį“. „Formulė-1” prasidėdavo valanda anksčiau ir tikrai nesibaigdavo tuo laiku, kai prasidėdavo animaciniai filmai per kitą kanalą. Man teko kariauti su savo broliu, dėl galimybės perjungti kanalą. Tikrai ne visada laimėdavau šią kovą, o pralaimėdamas buvau priverstas žiūrėti tai, ką su tokiu dideliu susidėmėjimu stebėdavo mano vyresnis brolis ir kiti šeimos nariai. Štai tokiu būdu, pamažu ir lyg priverstinai „Formulė-1” atėjo ir į mano gyvenimą. Ir jau daugiau nei 20 metų tik stiprina savo pozicijas.
Aš esu stiprus ir krepšinio, futbolo, lengvosios atletikos, plaukimo ar net šachmatų fanas, tas pats dailusis čiuožimas tikrai patenka tarp mano favoritų, bet „Formulė-1” paliko laba iaiškų pėdsaką mano gyvenime. Kas žino, jei tada „Formulės-1” ir animacinių filmukų transliacijos nebūtų susidubliavusios ir jei ne mano brolis, galbūt ir iki šiol apie šį sportą girdėčiau tik sporto žiniose. Ir drąsiai galiu pasakyti, kad bučiau daug ką praradęs.

 

Kokius kriterijus išvardintum, dėl kurių F-1 yra išskirtinė automobilių sporte pasaulyje?

V.J.: Negaliu būti itin objektyvus šiuo klausimu, bet visu pirma tai – istorija. Labai gyli, turtinga ir nesibaigianti šio sporto istorija.
Nepaisant visų iki tol buvusių vienokių ar kitokių autosporto čempionatų, būtent „Formulė-1” yra tas autosporto flagmanas, nuo kurio didžiają dalimi viskas ir prasidėjo. „Formulė-1”, tai po vienu stogu suvienyti vieni geriausių žmogiškųjų ir technologijų resursai visame pasaulyje.
Niekam nepaslaptis, jog turbūt didžiausia F-1 sportininkų sėkmės paslaptis slypi po bolido dangčiu. Todėl inžinierių vaidmuo šiame sporte tiesiog milžiniskas. Jeigu kalbetume apie egzistuojantį elitą „Formulėje-1“ tai inžinierių kasta tokia ir būtų. Geoffas Willisas, vienas iš tų, kuriais galima didžiuotis ir vadinti šio sporto išskirtinumu.
Kembridžo absolventas „Formulėje-1” išgarsėjo dar BAR komandos laikais, kai šios ekipos garbę gynė ir F-1 čempionas Jacques Villeneuve‘as.
Willisas tai žmogus, puikiai nusimanantis hidrodinamikoje. Tiesa, pirmuosius žingsnius sporte žengęs ne automobilių sferoje, o jachtų lenktynėse. Aštuntojo dešimtmečio pabaigoje Amerikos taurei jis su komanda paruoše britų ekipažo jachtą. Svarbu tai, jog būtent Geoffas, tada pernelyg to nežinojęs, tapo hidrodinamikos pradininku ir ši sritis buriavimo sporto perėjo į F-1.
Ir tai tik maža dalis to išskirtinumo, o kur dar trasos, technika, pašėlę ir aistringi fanai visame pasaulyje. Kita vertus kiekvienas iš mūsų patys sau galime atsakyti, kuo ta „Formulė-1” pranašesnė už kitas sporto šakas. Ir daugeliu atveju tie atsakymai bus labai panašūs, nes kartą susirgus šia liga, imuniteto neturėsi visą likusį gyvenimą.

 

Ar turi mėgstamiausią F-1 pilotą bei dėl kokių bruožų jis tau patinka ir dėl kokių – ne?

V.J.: Nebūsiu originalus šiuo klausimu ir tikrai neslėpsiu, kad esu Michaelio Shumacherio „žmogus“. Galėjau įvardinti ir kitą ar kitas nemažiau žinomas pavardes ir tikrai nebūčiau pamelevęs sau. Bet Michaelis, tai didžiulė dalis F-1 istorijos, kad ir kokia prieštaringai vertinama asmenybė jis bebūtų. Neslėpsiu, sunku buvo išlikti objektyviu, kai prieš keletą sezonų vokietis vėl sėdo už F-1 bolido vairo. Sunku yra ir dabar tik po kruopelytę rinkti žinias apie Michaelio sveikatos būklę, kuomet jis sunkiai susižalojo toje nelemtoje istorijoje kalnuose.
Kodėl Michaelis? Pasirinkdami savo favoritus, mes neretai susitapatiname su jais. O ir jau senokai visame pasaulyje greičio sinonimas ir yra Michaelis Shumacheris. Kieno pavardė jums pirmiausia šauna į galvą, kuomet Jus norite apibūdinti greitai ir gerai vairuojantį asmenį? Juk beveik visada tokiais atvejais sakome, jog kažkas vairuoja ar yra toks pats greitas, kaip “Shumacheris”. Man patinka jo pilotavimo stilius, man patinka jo požiūris į lenktynes, jo supratimas ir elgsena trasoje, turbūt man artimas ir Michaelio charakteris.
Dėl kokių bruožų aš turėčiau jo nemėgti? Argi Shumacheriui aš galėčiau dėl kažko priekaištauti? Galbūt ir norėčiau įvardinti keletą jo kaip lenktyninko nelabai gražių poelgių trasoje ar už jos ribų, kuriems aš kategoriškai nepritariu, bet tikrai neturiu tokios teisės, nes toil gražu nesu nė dešmtatadalio pasiekęs to, ką pasiekė šis legendinis pilotas. O ir jis yra žmogus, žmogui būdinga daryti klaidas, jis juk nėra robotas. Ar tai fanatizmas? Nemanau, tiesiog Michaelis Shumacheris mano herojus ir aš jį priimu tokį, koks jis yra. Kitaip ir būti negali.

 

Gal turi ir mėgstamą F-1 komandą? Jei taip, kodėl šią?

V.J.: Šioje vietoje vienareikšmės pozicijos nėra. Idealiausia komanda man, tai tokia komanda, kurioje lenktyniauja talentingi pilotai, dirba sumanūs ir stratetigiškai stiprūs vadovai, išsilavinę ir savo darbą išmanantys inžinieriai ir mechanikai. Ir nebūtinai tai turi būti vien tik laiminti komanda. Aš mielai atsistosiu ir nuoširdžiai paplosiu tai komandai, kuri nepaisant visų sunkumų eina ir kovoja iki galo atiduodama visas jėgas, o ne tik sėdi, mala liežuviu ir savo elgsena tempia kitas komandas į didžiulę stagnaciją.

 

Ką pakeistum, kad „Formulė-1“ taptų įdomesnė kaip sportas ir kaip šou žiūrovams, bet kartu įdomi lenktynininkams ir patraukli rėmėjams?

V.J.: Visiems mums reikia gero „šou“. Pilotams idomios kovos ir greitų bolidų bei didelės saskaitos banke, komandoms stabilių ir progresiškai augančių biudžetų ir talentingų asmenybių. Rėmėjams reikia, kad viskuo būtų patenkinti pilotai ir komandos ir kad viskas kas vyksta trasoje ir arti jos patiktu mums – žiūrovams, kad galėtų pelningai parduoti šį produktą. Žiūrovams reikia pergalių! Niekas taip nepadaro žiūrovų laimingais, kaip mylimos komandos ir mylimo piloto triumfas ir tada jau nebesvarbu, ka mano rėmėjai ar patys pilotai ar su kokiais sunkumais susiduria komandos.
Svarbiausia – pergalės! Ir šioje vietoje jokio gailestingumo iš žiūrovų pusės.
P.S. Aš sugrąžinčiau kuro papildymą lenktynių metu.

 

Ką manai apie F-1 valdymą bei verslo modelį? Kaip atrodys F-1 po Bernie Ecclestone‘ o (juk tai kažkada įvyks)?

V.J.: Gali atrodyti, kad be Bernie nebūtų tokios „Formulės-1”, kokią mes ją turime dabar. Bet aš nesu linkęs prisirišti prie vieno žmogaus ir viską nurašyti vien tik jo nuopelnams. Tačiau, kad Bernardas Charles‘as Ecclestone‘as sumanus vyrukas, to negaliu nuneigti. Kaip šiai imperijai vadovaus naujas imperatorius, manau jau neužilgo pamatysime, na nebent ir šį kartą Bernie pavyks apgauti visus, net ir „mirtį“.
Šis žmogus gimęs „Didžiosios depresijos“ laikais, jau nuo mažų dienų turėjo turbūt įgimtą pardavėjo talentą. Pradėjęs nuo karštų bandelių ir dviračių pardavimų jis pasiekė tiek daug, kad kitiems neužtektų ir kelių gyvenimų pasiekti kažką panašaus, kiek pasiekė šis britas. Tai begalo įdomi asmenybė ir nors dabar jis apibūdinamas kaip griežtas, nesukalbamas ir šaltas žmogus, bet be abejonės Bernie turi širdį ir matyt labai didelę.
Daugelis yra girdėję daug kalbų apie šį žmogų, daugelis turbūt žino ir tai, kad po mirties pasaulio čempionu tapęs Jochenas Rindtas nemaža dalimi už savo puikią karjerą turėjo būti dėkingas būtent Bernie. Britas, gestančiam austrų talentui nutiesė kelią į aukščiausius pasiekimus „Formulėje-1”.
Bet būten Ecclestone’as po Rindto žūties neatpažįstamai pasikeitė, sunkiai ištvėręs draugo netektį.
Bernie asmeninės savybės ir sugebėjimai padėjo į F-1 atverti pinigų upių kelius, jo nuopelnas, kad šiuo metu šis sportas laikomas vienu prestižiškiausių pasaulyje.
Kad ir kas ką manytų apie Bernie, blogas ar geras jis, ar koks kitoks, nepamirškite, kad Ecclestone‘as turi savo „Formulę-1“. Ji vis dar priklauso jam!

 

Koks F-1 istorijos momentas ar įvykis tau yra labiausiai įstrįgęs atmintin ir, galbūt,įtakojęs tavo asmeninį gyvenimą?

V.J.: „Formulė-1” jau kuris laikas įtakoja mano gyvenimą. Trumpina miegą, „suvalgo“ nemažai dienos laiko, palieka užmarštin beprotiškai trumpus savaitgalius, bet kartu ir suteikia neišdildomų įspūdžių.
Dabar gailiuosi tik vieno, kad tuomet kai prasidėjo mano kaip F-1 žiūrovo karjera, F-1 pasaulis neteko autosporto genijaus Ayrtono Sennos.
Tinkamai pajusti ir pasigrožėti pilotavimo šedevrais, deja, bet nei gyvai nei televizijos dėka man beveik neteko.

 

Įdomiausia F-1 pasaulio asmenybė (istorinė ar dabarties). Susitikus netikėtai, apie ką prabiltum, jei reiktų pirmam pradėti pokalbį?

V.J.: Iš tikrųjų norėčiau suteikti progą pirmajam Formulės 1 čempionui Juanui Manueliui Fangio išbandyti šiuolaikinį F-1 bolidą, o po to paprašyčiau pasidalinti įspūdžiais.

 

Kaip manai – kuo „Formulė-1“ gali būti įdomi šiuolaikinei Y-kartai?

V.J.: Manau ši karta jau savo „atsikabino“ iš „Formulės-1“. Ji turi savo atstovus šiame sporte, ir „Formulės-1” ateitis yra jos rankose. Tad, pirmyn!

 

 

 

– – – – – – – – Kita pusė – – – – – – – –

Kokį automobilį pats vairuoji ir kodėl būtent šį? O koks yra tavo svajonių automobilis?

V.J.: Neseniai pardaviau savo „Audi A6”. Gaila buvo skirtis, bet teko. Dabar ieškau naujo. Neprisirišu prie daiktų, todėl svajonių automobilio neturiu. Man svajonių automobilis yra toks, kuris niekada negenda, nerija daug degalų, nebyra jo važiuoklė. Mane labiau žavi lėktuvai, tikiuosi kažkada turėsiu reikiamą kiekį pinigų bent jau mažam lėktuviukui įsigyti. Tiesa pirma reikia gauti piloto licenciją.

 

Kokia yra tavo tikroji profesija? Kodėl ši?

V.J.: Aš esu pusiau teisininkas, pusiau ekonomistas 🙂
Ne aš pasirinkau profesiją, ji pasirinko mane.

 

Veikla / užsiėmimas / hobby, kuri(-is) tave „veža“?

V.J.: Jei turėčiau tokias galimybes, tai rytoj susipakuočiau daiktus ir leisčiausi į kelionę aplink pasaulį. Stengiuosi bent kartą į mėnesį kažkur nuvažiuoti, atrasti kažką naujo. Kelionės – didžiausia mano aistra.

 

Kokius bruožus vertini žmonėse? Kalbu apie draugus, šeimą, kolegas, partnerius ir t.t.?

V.J.: Nesu sutikęs vienodų žmonių, visi jie turėjo tik Jiems vieniems būdingas savybes, bruožus. Vieni jų mane žavėjo, kiti nebuvo priimtini. Bet čia jau mano problemos. Svarbiausia nepadaryti žmonių savo užgaidų įkaitais, tuomet ir jų bruožai bus būtent tokie, kokių ir tikiesi.

 

Kokie žmonės padarė didžiausią įtaką tavo gyvenimui?

V.J.: Kas kart atsirasdavo vis kitas žmogus, kuris labai laiku pasirodydavo mano gyvenime.
Visgi didžiausią įtaką padarė mano tėvai. Esu Jiems dėkingas už tą laimę, kurią Jie man suteikė, už pamokas kurias davė ir už begalinę meilę.

 

Įdomiausia istorinė asmenybė, su kuria norėtum susitikti. Kokia tema norėtum pabendrauti?

V.J.: Popiežius Jonas Paulius II (Karolis Woityla).
Kokia tema? Nemanau, kad kažką protingo aš jam galėčiau pasakyti, tiesiog norėčiau atsisėsti šalia ir paklausyti šio nuostabaus ir neapsakomai protingo, šilto ir doro žmogaus.

 

Kaip apibūdintum sėkmę ir kaip – laimę?

V.J.: O, filosofija? 🙂
Man labai patinka rašytojas Marcelis Proustas, tad atsakysiu jo žodžiais – „Tyla pranašesnė už kalbą, meilė už draugystę, menas už filosofiją, sėkmė ir laimė pranašumų neturi. Kas vienam yra sėkmė, kitam tas pats gali virsti nesėkme, lygiai taip ir su laime. Tai tiesiog – individualu“.
Jei Jūs paklaustumėte manęs ar aš esu laimingas? Atsakyčiau, kad taip! Ar sėkmė jau aplankė mane? Atsakyčiau, kad stengiuosi su ja išlaikyti tamprius ryšius.

 

Ką gali atleisti, o ko – ne?

V.J.: Nemanau, kad esu toks turtingas, kad galėčiau savo laiką švaistyti pykdamas ant kažko. Bet išdavystės dar niekam nesu atleides.

 

Kuo būtum, jei galėtum rinktis?

V.J.: Kosmonautu, vienareikšmiškai!

 

Tradicinė interviu pabaiga – tavo klausimas interviueriui:

V.J.: Jei nuo tavęs priklausytų ir tu galėtum nuspręsti, kurioje Lietuvos vietoje išdygtų „Formulės-1” trasa ir kokiu pavadinimu pavadintum ją ir kokios konfiguracijos ji būtų?

AF1: Linksmas klausimas 🙂
Manau Lithuanian GP trasai idealiausiai tiktų Vilnius, o vietą reiktų rinktis miesto rytinėje dalyje dėl didelio „kalvotumo“, pvz. kažkur link Pavilnių regioninio parko.
Pavadinimas. Hm… „Circuit of Belmont“ – skamba neblogai, ką?
Konfigūracija – čia jau kaip gamta leistų, tačiau būtinai kur nors netoli Pūčkorių atodangos būtų kažkas panašaus į belgišką Eau Rouge; kur nors kylant nuo Belmonto reiktų įterpti Suzukos S-us; dar visai neprošal būtų turėti kažką panašaus į Casino posūkį Monake su aklu apeksu ir staigiu nuolydžiu, o visus kitus reljefo pokyčius leisčiau išnaudoti ponui Hermanui Tilke!

4 thoughts on “Interviu su… Vytu Jasučiu

  1. šaunuolis, kažkada buvo diskusija, kad nieko nebus kol tai papildomas darbas. Jūs tik paskaitykit dar kart – “Esu savikritiškas žmogus, tikrai žinau savo trūkumus, spragas ir nuolatos stengiuosi tobulėti ir tikrai nebūsiu tas komentatorius, kuris sakys, kad aplinkinių nuomonė jam nerūpi ir kad išsakoma kritika ar pagiriamieji žodžiai nereikalingi. Rūpi visa tai ir dar kaip, nes tikrai nesėdžiu studijoje ir nedirbu šio darbo sau. Tai ką darau yra skirta žiūrovams” ..

    Like

  2. O geriausias bajeris… Man svajonių automobilis yra toks, kuris niekada negenda, nerija daug degalų, nebyra jo važiuoklė…. Nu jo.. o vazineja su Vokiska kokybe :DDD Ir dar Audi 😀

    Like

Leave a Reply

Fill in your details below or click an icon to log in:

WordPress.com Logo

You are commenting using your WordPress.com account. Log Out /  Change )

Google+ photo

You are commenting using your Google+ account. Log Out /  Change )

Twitter picture

You are commenting using your Twitter account. Log Out /  Change )

Facebook photo

You are commenting using your Facebook account. Log Out /  Change )

w

Connecting to %s