Sveiki! Po pertraukos grįžtam prie „AF1@F1: Interviu su…“ ciklo.
Sezonas jau prasidėjo ir tokia proga turim svečiuose A Legend.
Šios dienos pašnekovas yra tarsi kiekvieno F-1 čempionato metų pradžios simbolis – bendraujame su „Lietuvos Formulės-1 balsu“ Kristijonu Kaikariu!
Kartu Kristijonas dar yra „Microsoft“ kompanijos atstovybės Lietuvoje generalinis direktorius, bet, kaip matom, tai jam netrūkdo skirti dalį savo laiko mylimam hobiui.

Iš Kristijono atsakymų sužinosite:

– kad tapti TV komentatoriumi yra itin paprasta;
– už kurį pilotą jis „sirgo“ prieš 20 metų;
– kodėl BMW yra gerai
– ir prie ko čia Kimi Raikkonenas 🙂

 

Kristijonai, esminis klausimas tūrbūt ir bus iš šios srities – kaip randi laiko „Formulei-1“? Juk savaitgaliai. Ypač vasara, kai šilta ir norisi būti kažkur kitur, tik ne TV studijoje 😉

K.K.: Įpratau savo savaitgalius planuoti pagal F-1 kalendorių, šeima ir artimieji taip pat adaptavosi, juk laiko priprasti buvo per akis – šiemet „Formulę-1“ komentuosiu jau dvidešimtuosius metus! Tiesa, praleidžiu du-tris etapus per sezoną. Taip atsitinka tik dėl tolimų kelionių darbo reikalais arba kai nusprendžiu pasižiūrėti lenktynes gyvai ir išvykstu į pačią trasą.

Kaip prasidėjo TV transliacijos t.y. kodėl „tais išrinktaisiais“ tapote būtent tu su Arūnu Volungevičiumi?

K.K.: Nebuvome mes „tais išrinktaisiais“… Kai Lietuvos Televizija (LTV) įsigijo teisę transliuoti „Formulės-1“ lenktynes Lietuvoje, užteko pasibelsti į LTV Sporto Studijos duris ir pasakyti: „Noriu būti komentatoriumi“. Aš taip ir padariau.

 

Buvo momentas, kai dar su kolegomis leisdavai žurnalą „F-1 savaitė“. Kaip rinkote medžiagą, juk dar buvo internetinio amžiaus užuomazgos? Beje, gal teko kada nakvoti redakcijoje?

K.K.: „F-1 savaitę“ leidau beveik tris metus nuo 2000-ųjų sezono pradžios. Internetas tuo metu veikė kuo puikiausiai, tiesa, už greitį reikėjo susimokėti nepalyginamai daugiau nei dabar. Beveik visa informacija atkeliaudavo internetu – naujienos, statistika, nuotraukos iš agentūrų, interviu bei straipsniai tiesiai iš F-1 komandų atstovų ir t.t. Tiesa, kartais paštu gaudavome voką su nuotraukų negatyvais arba, pavyzdžiui, „McLarenRacing Line“ žurnalo, su kuriuo draugavome, medžiagą. Kopijavome minimaliai, net jeigu tai ir darydavome, tai stengdavomės visur pridėti savo „trigrašį“. Daug straipsnių, prognozes, apžvalgas ir net naujienas rašydavome patys. Tai buvo labai šaunus laikotarpis, kupinas kūrybos, atradimų, pamokų ir džiaugsmo akimirkų. Nors nebuvo labai lengva ir romantiška – ne visuomet užtekdavo laiko miegoti, tekdavo dirbti ir naktimis! Nakvoti redakcijoje neteko, nes reikėjo dirbti.

 

Kokie yra tavo tolimesni planai, susiję su F-1? Tiek asmeniniai, tiek susiję su TV transliacijomis.

K.K.: Kažko į ateitį su „Formule-1“ neplanuoju, nes šiandien nematau didesnių perspektyvų. Nebent vieną dieną pasakyti „užteks“ komentavimui? Kol „Formulė-1“ man pačiam įdomi, aš be didesnių svarstymų pratęsiu sutartį su Viasat ir sekmadieniais skubu į studiją. Tiesa, galiu prisipažinti, kad mielai rašyčiau apie F-1 taip, kaip darydavau seniau. Deja savo laiką ir prioritetus esu sudėliojęs kitaip, todėl pasiruošimui rašyti ir pačiam rašymui laiko neturiu. Štai kaip ir dabar – kalbam apie „Formulę-1“, bet aš žiūriu į laikrodį ir skubu baigti 🙂

 

O toliau – įprastas sąrašas klausimų. Atskleisime skaitytojams tavo slapčiausiais paslaptis 🙂

 

– – – – – – – – Ne tik apie F1 – – – – – – – –
Papasakok trumpai apie save, kitaip tariant – prisistatyk skaitytojams.

K.K.: Tėvai mane pavadino Kristijono Donelaičio vardu 1972-aisiais Vilniuje. Nuo vaikystės norėjau būti gydytoju, todėl po 9 klasių įstojau į Vilniaus Medicinos mokyklą, o po jos – į VU Medicinos fakultetą. Kadangi domėjausi ne tik medicina, bet kompiuteriais ir „Formule-1“, tai dabar dirbu „Microsoft“ bei komentuoju F-1. Labai mėgstu keliauti, leistis slidėmis nuo kalnų, nardyti jūrose ir vandenynuose, svajoti. Gyvenu su (dar didesne F-1 fane nei aš) žmona Vilma, turiu keturis nuostabius vaikus.

.

Kada ir kodėl susidomėjai būtent “Formule-1”?

K.K.: Tiksliai metų nepamenu, bet dar vaikystėje vartydavau čekiškus žurnalus „Svet Motoru“ ir žavėjausi Niki Laudos, Ayrtono Sennos, Rene Arnoux, Mclarenų, Lotusų ir Ferrarių nuotraukomis. Pats lyg ir nesvajojau būti lenktynininku, bet kažkoks vidinis balsas sakė, kad mano gyvenime „Formulės-1“ bus daugiau, nei vien paveiksliukai žurnale. Aš nuo vaikystės pasikliauju vidiniu balsu 🙂

.

Kokius kriterijus išvardintum, dėl kurių tau F-1 yra išskirtinė?

K.K.: Reguliariai F-1 lenktynes pradėjau žiūrėti nuo 1993-ųjų, nors kai kuriuos etapus stebėjau dar 1991 m. Joks kitas sportas, jokia kita laida TV ekrane nebuvo man taip laukiama kaip „Formulės-1“ lenktynės! Būtent dėl to man F-1 ir yra išskirtinė.

.

Ar turi mėgstamiausią F-1 pilotą ir dėl kokių bruožų tau patinka būtent jis? O kokios jo savybės nepatinka?

K.K.: Pirmasis mano mėgstamiausias pilotas buvo Damonas Hillas. Į jį atkreipiau dėmesį, kiek pamenu, dėl to, kad jo „Williams“ bolido numeris 1993-iaisiais buvo „0“. Labai gerai pamenu jo pirmąją pergalę tais metais Vengrijoje. Galbūt už Hillą sirgti ėmiau po 1994-ųjų finalinio etapo Adelaidėje, kai Michaelis Schumacheris jį taranavo ir taip iš jo atėmė čempiono titulą. Kokios jo savybės nepatinka? Na, jis buvo prastesnis lenktynininkas nei Šumis… 🙂

.

Kokią komandą palaikai bei dėl kokių priežasčių?

K.K.: Neturiu vienos komandos favoritės. Tačiau palaikau „negamyklines“, nepriklausomas F-1 komandas, nes manau, kad jos ne tik turi būti „Formulėje-1“, bet ir turi turėti galimybę kovoti su didžiaisiais pinigais pertekusiais „monstrais“.

.

Ką pakeistum, kad „Formulė-1“ taptų įdomesnė kaip sportas ir kaip šou žiūrovams, bet kartu įdomi lenktynininkams ir patraukli rėmėjams?

K.K.: Trys dalykai:
(1) sugrąžinčiau galingus „trijų litrų“ atmosferinius motorus, tebūnie jie sukasi iki 20 tūkst. aps. per min. ir jokio kuro kiekio ribojimo,
(2) ženkliai pakeisčiau aerodinaminio ir mechaninio sukibimo santykį padangų naudai ir
(3) išnaudočiau šiuolaikinio skaitmeninio pasaulio galimybes transliacijų kokybei užtikrinti – būtina transliuoti lenktynes internete nemokamai visiems, kad tik nori jas žiūrėti, o pinigus reikia rinkti už pridėtinės vertė paslaugas, t.y. HD (3D???) kokybę, papildomą vertingą informaciją, specialistų komentarą ir t.t.

.

Ką manai apie F-1 valdymą bei verslo modelį? Kaip atrodys F-1 po Bernie Ecclestone‘ o (juk tai kažkada įvyks)?

K.K.: Bernie Ecclestone‘as sukūrė „Formulės-1“ verslo modelį ir iš jo uždirbo milijardus. Taip pat jis padėjo kitiems žmonėms uždirbti labai didelius pinigus, todėl, net ir pardavęs komercines F-1 teises CVC Capital Partners, jis ir toliau vadovauja visam cirkui (tik nebe kaip savininkas, o kaip samdomas vadovas). Pažįstantys Bernie stebisi jo proto aštrumu ir greitais bei tiksliais sprendimais, kuriuos kitas žmogus atidėtų bent valandai, surengtų posėdį ar panašiai. Bernie trinasi pečiais su turtingiausiais verslininkais, įtakingiausiais politikais bei ryškiausiomis žvaigždėmis. Deja Pasaulis pasikeitė ir didžiosios korporacijos nebeturi tiek milijonų pinigų, kiek šiandien valgo „Formulė-1“. Ne visos šalys ir ne visos Vyriausybės įstengia mokėti kosminius GP rengimo mokesčius. Ne visi „Formulės-1“ gerbėjai sukrapšto 300-500 Eurų už kėdę tribūnoje…
Kaip bet koks kitas verslas, „Formulė-1“ privalo keistis ir, kaip sakoma, judėti pirmyn. Kai Bernie bus pakeistas, galimas vienas scenarijus – dar didesni pokyčiai. „Formulė-1“ nebegali prarasti 20% žiūrovų per metus. Ypač svarbu sudominti jaunosios kartos žiūrovus. Bernie kartą pasakė, kad „kam „Formulei-1“ reikia jaunų žiūrovų? Ar jie ką nors pirks? Jie dar neturi pinigų, kaip jų turi septyniasdešimtmečiai…“ Tai trumpalaikis, šio sporto ateičiai pavojingas požiūris.

.

F-1 fanas / žiūrovas / gerbėjas – apibūdink jį.

K.K.: F-1 žiūrovas žiūri lenktynes ir, tikiuosi, supranta ką mato. Fanas (gerbėjas) – tai tas pats žiūrovas, tik dar su meilės doze pačiai formulei, komandai, lenktynininkui. Na o meilė, kaip žinoma, būna labai įvairi, todėl kokio nors standartinio F-1 fano portreto tiesiog negali būti. Man patinka bendrauti su brandžiais „Formulės-1“ fanais, su kuriais galima diskutuoti apie daug ką, bet ne vien apie jų ego.

.

Koks F-1 istorijos momentas ar įvykis tau yra labiausiai įstrįgęs atmintin? Ar jis buvo toks svarbus, kad galbūt įtakojo tavo asmeninį gyvenimą?

K.K.: Neabejoju, kad kaip ir daugeliui F-1 gerbėjų, mačiusių 1994-ųjų GP savaitgalį Imoloje, labiausiai atmintin įstrigo Rolando Ratzenbergerio ir Ayrtono Sennos mirtimi pasibaigusios avarijos. Buvo labai sunku… Nežinau, ar tai kaip nors padarė įtaką mano asmeniniam gyvenimui, tačiau, kaip netrukus ir pats patyriau, po netekčių ir nesėkmių gyvenimas tęsiasi. Praeitimi gyventi neverta, reikia žiūrėti į priekį.

.

Įdomiausia F-1 pasaulio asmenybė (istorinė ar dabarties). Ir, aišku, kodėl?

K.K.: Alessandro Zanardi. Jis nebuvo labai pastebimas „Formulėje-1“ 1992-94 metais (nebent jo avarija Belgijoje), tačiau jis sužibėjo kaip labai greitas ir įspūdingas lenktynininkas amerikietiškuose ChampCar‘uose, kur dramatišku stiliumi iškovojo 1997-ųjų ir 1998-ųjų čempiono titulus. Dar ir šiandien pažiūrėjęs jo pergalingą lenkimą Laguna Secoje 1996-aisiais negaliu patikėti, kad jis tai padarė 🙂
Su Zanardžiu gyvai bendravau 1999 metais Barselonoje ir Monzoje, kai jam labai nesisekė perprasti nepaklusnaus tų metų „Winfield Williams“ bolido, ypač jo stabdžių. Sugrįžimas į F-1 jam nebuvo sėkmingas, tačiau bendrauti su juo buvo tikras malonumas. Alessadro man įdomus ir kaip ypač tvirto charakterio žmogus – kraupioje avarijoje 2001-aisias praradęs abi kojas jis ne tik pratęsė lenktynininko karjerą WTCC, bet ir iškovojo auksą Londono paraolipinėse žaidynėse su rankomis „varomu“ triračiu!

.

Kaip manai – kuo F-1 gali būti įdomi verslo žmogui? Kokias paraleles matai tarp F-1 ir verslo?

K.K.: Versle reikia siekti pergalių. Mažų ir didelių. Dažniausiai tai ilgas, vingiuotas bei nelengvas kelias, kurio neįveiksi be talentų – lyderio ir komandos narių, bei sklandaus ir efektyvaus komandinio darbo. Versle, kaip ir „Formulėje-1“, taip pat būtina sėkmė.

 

 

– – – – – – – – Kita pusė – – – – – – – –
Kokį automobilį pats vairuoji ir kodėl būtent šį? O koks yra tavo svajonių automobilis?

K.K.: Esu išbandęs nemažai įvairių automobilių, su kai kuriais ir sportavęs visokiuose slalomuose ar žurnalistų raliuose. Kasdieniam važinėjimui paskutiniuosius aštuonerius metus turiu galimybę rinktis BMW 5 klasės automobilius – joks kitas automobilis man nesuteikia tokio vairavimo pojūčio kelyje kaip BMW. Prieš kelias savaites turėjau progą kelias dienas važinėti nauju Audi A6 – kokybė be priekaištų, labai komfortiškai važiuoja, bet… nejaučiu kelio kaip su BMW. Turėjau norą išmėginti ir Mercedes E klasę, bet kaip ir prieš trejetą metų, taip ir dabar Vilniuje oficialieji atstovai nežinia ką ten veikia prie Gariūnų…
„Sportuoti“ man labiausiai patinka su Subaru Impreza WRX, jeigu galima, STI. Tikriausiai smagu būtų tinkamoje aplinkoje pasidraskyti su kokiu superautomobiliu, tačiau dar nesusikūriau galimybės. Koks mano svajonių automobilis? Žinoma, kad tai F-1 bolidas! Vieną dieną būtinai pralėksiu 🙂

 

Gal esi kokio nors autogamintojo gerbėjas? Kokiomis vertybėmis tave „sugundė“ šios kompanijos produkcija?

K.K.: Panašu, kad jau atsakiau į šį klausimą. Gerbiu BMW už galimybę jausti kelią. Visi mano turėti BMW buvo patikimi ir kokybiški, puikiai atliko savo funkciją ir suteikė malonumą.

.

Ar mėgsti greitį? Kaip ir kur realizuoji šį potraukį?

K.K.: Mėgstu saugų greitį. Ne lenktynėms skirtose vietose važiuoju ramiai ir labai retai jį viršiju – nematau prasmės lėkti, erzinti kitus eismo dalyvius ir dar rizikuoti sukelti kam nors pavojų. Lakstymas mieste man atrodo kaip labai žemas dalykas – kam to reikia, jeigu tik minute ar kita greičiau atvažiuosi? Pasirodyti, pasipuikuoti? Žeminti kitus? Kvaila…
O štai lenktynėse man žiauriai smagu greitai važiuoti ir ieškoti būdų, kaip tai galima padaryti dar greičiau. Čia aš ir realizuoju greičio potraukį.

 

Kokiu būdu aistra automobiliams / autosportui įtakojo tavo gyvenimą?

K.K.: Tikriausiai be šios aistros neturėčiau tiek bičiulių „iš automobilių pasaulio“, nekomentuočiau „Formulės-1“, nebūčiau sumąstęs „F-1 savaitės“ žurnalo ir t.t. ir panašiai. Beje, svarbiausia – nebūčiau sutikęs savo žmonos Vilmos! Štai kokia man svarbi ta aistra automobiliams ir autosportui 🙂

 

Tavo verslas / darbas. Kodėl? Kuo jis „veža“?

K.K.: Mano darbas yra tiesiogiai susijęs su informacinių technologijų (IT) pasauliu – pagrindinė mano darbovietė yra „Microsoft Lietuva“. Be IT šiais laikais nebeįmanomas beveik joks kompetentingas ir konkurencingas verslas. Man patinka dirbti kompanijoje, kurios sprendimai padeda žmonės ir įmonėms dirbti produktyviau, būti mobiliems. Mane „veža“ mano komanda, vertinu bendravimą su partneriais ir klientais. Kaip asociacijos „Infobalt“ Prezidentas turiu viltį, kad prisidedu prie Lietuvos informacinės visuomenės plėtros.

 

Kokius bruožus vertini žmonėse? Kalbu tiek apie draugus, šeimą, tiek ir apie verslo partnerius ar kolegas?

K.K.: Labiausiai vertinu žmonių nuoširdumą ir empatiją, t.y. gebėjimą suprasti kitą žmogų. Darbštumas, atsakomybė, optimizmas (realistinis, žinoma), noras padaryti ir siekti daugiau, drąsa ir gebėjimas pripažinti savo klaidas bei mokytis iš jų yra tos savybės ar bruožai, kurie man pirmiausia ateina į galvą atsakant į šį klausimą.

 

Kokie žmonės padarė didžiausią įtaką tavo gyvenimui?

K.K.: Labai daug žmonių padarė ir dar padarys. Man atrodo, kad pasimokyti galima iš bet kokio žmogaus.

 

Įdomiausia istorinė asmenybė, su kuria norėtum susitikti. Ko paklaustum / apie ką norėtum pasikalbėt?

K.K.: Na jeigu jau toks klausimas… Galbūt norėčiau surūkyti cigarą (nors nerūkau) kartu su Vinstonu Čerčiliu ir pasikalbėti apie Antrąjį Pasaulinį?

 

Istorinė asmenybė, kuri tau labiausiai nepatinka. Dėl ko?

K.K.: Nepatinka man visi tironai, dėl savo asmeninio ego žudę ir kankinę kitus žmones. Nieko jų neklausčiau…

 

Kaip apibūdintum sėkmę ir kaip – laimę?

K.K.: Sėkmė ateina tuomet, kai tinkamu momentu atsirandi tinkamoje vietoje. Tas „atsiradimas“ yra aktyvus procesas – gulėdamas lovoje dienų-dienas su distanciniu rankoje sėkmės nesulauksi.
Laimę aš suprantu kaip akimirką, kurią aš imu ir pasakau: „Koks aš laimingas!“ 🙂

 

Ką gali atleisti, o ko – ne?

K.K.: Iki šiolei gyvenime galiu atleisti viską ir bet kam, jeigu tas „bet kas“ nuoširdžiai pripažįsta klydęs ar panašiai. Negaliu atleisti chroniškiems veidmainiams ir melagiams.

Tavo stipriausia ir silpniausia savybės

K.K.: Esu optimistas. Kartais tai stipru, kartais – silpna.

 

Kuo būtum, jei galėtum rinktis?

K.K.: Kadangi iki šiolei galėjau rinktis, tai ir esu tas, kas esu. Kartais savo vaikams sakau, kad norėčiau būti katinu – gulėčiau jiems ant kelių, murkčiau be rūpesčių, o jie mane glostytų valandų valandas 🙂

 

Jau tradicine tapusi interviu pabaiga – tavo klausimas interviueriui:

K.K.: Papasakok išsamiai, kodėl esi Kimi Raikkoneno fanas?

AF1: Žinai, Kristijonai, manau, jog žmogaus „patinka/nepatinka“ programa yra įsiūta pas mus kažkur giliai ir veikia pasąmonės lygmenyje. Taigi visi bandymai logiškai argumentuoti emocinius reiškinius, pvz.: kodėl mėgstami pomidorai; kodėl patinka žalia spalva; kodėl miestas X yra patogesnis už Y; kodėl automobilis A geresnis už B… tera tik bandymai pateisinti savo požiūrio į gyvenimą „teisingumą“. Ir visi ginčai tokiomis temomis yra bereikšmiai.
Pereinant prie konkretaus atvejo t.y. Raikkoneno temos – jis man tiesiog patinka ir tiek. Turbūt jo gyvenimo filosofija kiek panaši į manąją. Kaip ir Kimi, nemėgstu aiškintis apie įvykusius faktus, kurių jau nebeįmaonma įtakoti ir koncentruojuos į ateitį; kaip ir Kimi stengiuosi mažiau kalbėti, o daugiau darbų nuveikti; kaip ir Kimi neinvestuoju į savo įvaizdį, tiesiog esu savimi; taip pat stengiuosi savo asmenini gyvenimą pasilikti sau, ignoruoju nemalonius bei įkyrius žmones ir… mėgstu „Magnum“ ledus 🙂