Sveiki, sveiki! Po ilgesnės pertraukos – nauja „AF1@F1: Interviu su…“ dalis ir šiandien kalbamės su Rimvydu „YCKA“ Savicku – „EXE Spedition“ kompanijos steigėju bei bendrasavininku, greitų ir galingų automobilių gerbėju, vokiškos tvarkos šalininku, garsios Lietuvoje Savickų dinastijos atstovu ir… toliau sužinosite, perskaitę visą interviu 😉

 

Kodėl YCKA? 🙂

R.S.: Klasiokams niekaip nepavykdavo prilipdyti man pravardės. O 90-iasiais save gerbiantys bachuriukai draugų vardais nevadino. Tad pradžioje trumpino vardą, bet labiau prilipo pavardės trumpinimas. Jau kad kieme buvo ne vienas “Vycka” , tai mane pramine “Ycka” 🙂

 

Rimvydai, GO-1 tau pradžioje buvo tik pramoga, ar turėjai kokių „aukštesnių“ tikslų?

R.S.: Pramoga ir privilegija startuoti apskritai. Senbūvis Aurielka vietoje Pumbos pakvietė tik vienam GP, tai… visam laikui ir likau 🙂 Esminis tikslas buvo patekti į TOP10. O tai GO-1 ame yra labai gerai. Aukštesnius tikslus keldavau sau etapuose ant šlapios, slidžios trasos – ten turėdavo būti podiumas !

 

Esi labai ramaus būdo bei vertini teisybę ir sąžiningumą (bent jau man taip atrodo) – ar pataikiau?

R.S.: Gal labiau esu mokantis atrodyti ramiai, elgtis vadovaudamasis logika ir išskaičiavimu. Teisybę ir sąžiningumą labai vertinu, tačiau labiausiai vertinu patikimumą. Visame kame – ir technikoje ir žmonėse 🙂

 

Na o dabar – klausimai apie „Formulę-1“ ir ne vien tik apie ją.
Užbėgsiu įvykiams už akių – manau, Rimvydas labai tiksliai nusakė receptą, kaip sugrąžinti F-1 į populiarumo aukštumas.
Ir dar – labai norėčiau tikėti, kad jo sumanymas, jo interviu (suprasite iš teksto), dar įvyktų!

Sėkmės!
NB Ir dar man labai patiko jo F-1 fano apibrėžimas. Spot on!
Na ir negalėjau praleisti pro akis Sharon Stone vertinimo kriterijų 🙂

 

 

– – – – – – – – Ne tik apie F1 – – – – – – – –
Papasakok trumpai apie save, kitaip tariant – prisistatyk skaitytojams – kas / iš kur / kodėl / kaip / kam? 🙂

R.S.: Esu laimingas žmogus, kuriam iš esmės pasisekė gimti ir gyventi įdomiu laiku,įdomioje vietoje ir puikioje šeimoje. Tai mano pagrindai. Visa kita – pastovaus siekimo ir žingeidumo rezultatas. Tiek Gimnazijoje, tiek Universitete, tiek studijų Vokietijoje metu likimas man davė nuostabius mokytojus, dėstytojus bei draugus, kurių dėka niekada nepradau noro tobulėti ir siekti daugiau nei įprasta, todėl dar studijuodamas su kolegomis įkūriau logistikos kompaniją, kurioje darbuojuosi iki šiol. Negaliu gyventi be sporto. Nuo 7-erių metų žaidžiau futbolą už Panevėzio miesto komandą. Futbolą žaidžiu iki šiol – tik jau Vilniaus SFL’e ir dar vis ne už veteranus 🙂 Būdamas 8-erių vienas vairuodavau senelio traktorių, ardavau laukus. Tėvo Moskvich po žvyrkelius gainiojau nuo to laiko, kai pasiekdavau akseleratorių. Svajojau būti lenktyniniku nuo gimimo, bet šeimoje net tam pačiam Moskvičiui pinigų kurui nelabai būdavo, tai svajones atidėjau iki pirmųjų paties uždirbtų pinigų. Džiaugiuosi, kad dabar turiu galimybes jas išpildyti.

 

Kada ir kodėl susidomėjai būtent “Formule-1”?

R.S.: Aš net rusiškas raides pirmiau pažinti išmokau, kad tik galėčiau skaityti autožurnalą “ZA RULIOM”, kurį mano tėvas prenumeruoja nuo 1983 m. Vat tame žurnale be rusiškos technikos nuobodaus niekalo buvo ir trumpa skiltis apie užsienio autosportą ir techniką. Tai bent paveikslėliuose F-1 bolidus mačiau nuo 4-ejų metukų. Piešiau juos, konstravau. Pirmasis bent dalimis matytas F-1 etapas – 1989 m. San Marino GP. Lenkijos TV rodė varžybų, kuriose prakeiktame Tamburello posukyję vos nežuvo G.Berger, apžvalgą. Tai man buvo KIEČIAUSIAS dalykas, kurį aš apskritai iki tol mačiau per TV ! Nuo to laiko visais įmanomais būdais stengiuosi nepraleisti F-1 GP, o nuo 2000-ųjų beveik kasmet nulekiu pažiūrėti F-1 gyvai.

 

Kokius kriterijus išvardintum, dėl kurių F-1 yra išskirtinė būtent tau?

R.S.: Išskirtinio, pasaulinio renginio atmosfera.
Greitis, garsas, išskirtinė technika ir asmenybės.
Savotiškas suaugusiųjų Disneyland’as 🙂

 

Ar turi mėgstamiausią F-1 pilotą ir dėl kokių bruožų tau patinka būtent jis? O kokios jo savybės nepatinka?

R.S.: Michaelis Schumacheris. Sekiau jo atėjimą į F-1 ir visą karjerą. Žiauriai skaudu dėl jo išėjimo ir dabartinės jo būklės. Jis legenda. Kaip ir Senna, Fangio, Lauda. M.S. Patinkantys bruožai – geras žmogus, kovotojas, čempioniškai veikianti stipri asmenybė. Nepatikdavo – bandymas karštakošiškiems sprendimams rasti logiškus pasiteisinimus. Beje tie, kas supranta vokiečių kalbą, M.S. kaip žmogaus ir piloto vertinimas yra ne toks radikaliai neigiamas, nei tų, kurie stebėdavo F-1 per angliškos, lietuviškos ar rusiškos „propagandos“ kanalus 🙂 Kai Schumis pirmąji kartą pabaigė karjerą aš pasižadėjau sau, kad po kelių metų kažkaip vistiek susiorganizuosiu susitikimą su juo, kad paimčiau pirmąjį jo interviu Lietuvai jo gimtąja kalba. Nesu joks žurnalistas, bet susidėliojau ne tik F-1 apimančius klausimus, bet ir esminius jo gyvenimą įtakojusius įvykius, kurie mane labai domino. Juk tai žmogus su kuriuo užaugau kitoje TV-ekrano pusėje. Iš esmės turėjau planą kaip „prieiti“ iki Schumio per pažįstamus žmones, jų renginius Vokietijoje ir pan. Tai turėjo būti keli metai po jo išėjimo iš didžiojo sporto kai viskas aprims ir pan. Tačiau viskas nutiko ir susidėliojo kitaip – tad jaučiu kad mano gyvenimo interviu atsikėle neribotam laikui 😦

 

Ką pakeistum, kad „Formulė-1“ taptų įdomesnė kaip sportas ir kaip šou žiūrovams, bet kartu įdomi lenktynininkams ir patraukli rėmėjams?

R.S.: F-1 yra labai įdomi. Gaila, kad paskutiniu metu ji lieka įdomi vis siauresniam žmonių ratui. Ir aš manau kad tai yra dėl esminės priežasties – F-1 nebejaudina, neveda taip iš proto, nežavi taip kaip tarkim kad ir prieš gerų 15 metų. Tam yra daug priežasčių. Dabartiniai bolidai per silpni, per nuobodūs ir per lėti. Kokia technika žavisi žmonės? Tokia, kuri tiesiog nepasiekiama, kuri įspūdingesnė ir greitesnė už eilinio žiūrovo suvokimą. Pvz. Laudos laikais žiūrovams oda šiurpo nuo bolidų, kurių galia apie 500 AG ir greitis apie 300 km/h. Bet tai buvo tais laikais, kada eilinis labai jau laimingas žiūrovas vairavo tuo laiku metų automobiliu tituluotą 60 AG „monstrą“ Talbot-Simca ar kokį iš uošvėnės pasiskolintą kupriuką Fiat 127 su šiuolaikinio kartingo galios varikliuklu. Kai toks eilinis žiūrovas, atmynęs savaitgaliui į GP maksimaliu leistinu 70 km/h greičiu, pamatydavo pro šalį (stovėti galėjai per ištiestos rankos atstumą nuo pralekiančių bolidų – jei tiek drasos turėjai) lekiantį pusės tukstančių arklių pusmetrio ilgio ugnimi spjaudantį monstrą, patirdavo lengvą šoką ir rankas drebinantį adrenalino pliūpsni. Ir kaip tokiam žiūrovui atrodė tie pilotai, kurie tuos monstrus suvaldo? Jie buvo artimi Dievams! Ir svarbiausia – paliečiami Dievai. Galėjai paspausti jiems ranką ar vakare užtikti geriančius Martini vietiniame restoranėlyje prie trasos. Tereikia pažiūrėti 60-ųjų, 70-ųjų įrašus ar tiesiog pačiam prisiminti bent kaip 2000-aisiais žiūrovai reaguodavo pirmą karta pamatę F-1 bolidus! Tai išlikdavo visam gyvenimui! Aš paskutiniu metu keliauju i F-1 etapus ne tik su draugais, bet ir jų tėvais, uošviais ir kitais vyresniais žmonėmis – tais, kurie nėra nei karto matę F-1 gyvai, kuriems norisi ją parodyti. Ir darosi liūdna, kad dabartinė F-1 jų nei kiek nenustebina. Dar prieš 12-13 metų mano tėvas kaip mažas vaikas lėkė kelis km begte link trasos atitvarų tik išgirdęs bolidų garsą. Senajame Hockenheime dar nematydami bolido iš garso jau žinodavome, kur atskrenda BMW, Mercedes ar Ferrari V10-kės. Matydavai kaip nevienodai į posūkį sukasi skirtingi bolidai, kaip net iš padangų gumos siūbuoja bolidas. Visas šis emocingas pasakojimas veda link mano atsakymo ko reikia F-1, kad ji taptų įdomesnė. Pirma – bolidai turėtų turėti sulygintų bent 1500 AG, tebūnie tai „madingasis-ekologiškasis“ Turbo, bet be jokių ribojimų sukiams, kuro sąnaudoms. Jokių „momentinių“ galios didinimo gadžetų lenkimui ir pan. No traction control! Supaprastinta, suvienodinta aerodinamika. Kuro papildymas. Max. 3 kietumų-ilgalaikiškumo, nevienodo pločio gale-preikyje padangos. Trasose palikti po klampaus žvyro juostas (tarkim 10 m. už trasos krašto), kad jose užklimptų bolidai. Esminės klaidos tikimybė pakeis važiuotojų va bank įpročius. Kaip tokius bolidus suvaldys pilotai? A vat bet kas ir nesuvaldys. Darys klaidas. Dėl to bus lenkimų. Dėl to bus tik unikumai-vienetai, kurie sugebės įvažiuoti idealiai greitą ratą. Dėl to visiems tiesiog šiurpas eis per odą žiūrint, kaip tokie monstrai lengvai slydinėdami tiek stabdydami prieš posukį tiek išeidami iš jo bando dalintis posūkį. Trasose vėl bus pardavinėjami ausų kištukai moterims ir vaikams 🙂
P.S. Tiesa – bilietai turi kainuoti ne daugiau, nei į eilines futbolo čempionų lygos varžybas, o išankstiniuose pardavimuose – bent pusę jų uz 10 alaus bokalų kainą toje valstybėje, kur vyksta GP. Trasos turi būti pilnutėlės. Intensyvi prekyba viskuo aplink trasą, autogamintojų prezentacijos, show, palyboy modelių rinkimai, roko grupių koncertai vakare ir pan.

 

Ką manai apie F-1 valdymą bei verslo modelį? Kaip atrodys F-1 po Bernie Ecclestone‘ o (juk tai kažkada įvyks)?

R.S.: Bernie yra legenda. Manau už jo turimus pinigus jį reikėtų klonuoti 🙂 O jei rimtai, F-1 turi turėti tvirtą ranką ir labai rimtą marketingo kontorą. Tai išskirtinis produktas. Jei ankščiau šis produktas parsiduodavo tarsi savaime dėl savo išskirtinumo, tai dabar, kaip ir visur versle, atėjo juodo darbo ir drastiškų pardavimų kampanijų laikas. F-1 būtinas staigus ėjimas į internetą, mobiliuosius įrenginius, prieinamumas turi būti pats patogiausias ir plačiausias. Aš, Bernie vietoje, šiuo metu F-1 parduočiau Google ar Apple – anie tikrai žinos kaip ją padaryti vėl geidžiamą ir pelningą 🙂

 

F-1 fanas / žiūrovas / gerbėjas – apibūdink jį. Ar tu irgi toks?

R.S.: F-1 fanas – pamišęs tipas, kurio sūnaus vardas Michaelis arba Lewis, kurio žmona rengiasi jo pirktais 10 metų senumo F-1 marškinėliais ir geria Fosters alų. Tai žmogelis, kuris gali 2 savaites miegoti apšlapintoje palapinėje prie trasos ir vadinti tai geriausiomis atostogomis. Tai žmogus, kuris užstrigo kažkokiame savo gyvenimo periode – dažniausiai tame, kuriame pirmą kartą laimėjo jo dievinamas pilotas ar F-1 komanda. Tai unikali žmonių rūšis, dėl kurios mane vis dar žavi F-1 🙂
F-1 žiūrovas – iš esmės visi, kurie sugeba neužmigti prie TV F-1 GP metu. Tie, kurie užmiega – dažniausiai yra kitų veikėjų – F-1 gerbėjų – draugės, žmonos ar vaikai.
Aš save priskiriu prie gerbėjų. Būtent žodis gerbti – labai tinkamas. Aš gerbiu visą F-1 pasaulį – visus tuos žmogelius, kurių dėka toks renginys egzistuoja, kuris bent jau man yra labai svarbi gyvenimo dalis ir savotiškas gyvenimo stabilumo pagrindas.

 

Koks F-1 istorijos momentas ar įvykis tau yra labiausiai įstrįgęs atmintin? Ar jis buvo toks svarbus, kad galbūt įtakojo tavo asmeninį gyvenimą?

R.S.: Senos žūtis. Stebėdamas tai gyvai daug suvokiau. Susidėliojo galvoje tiek daug svarbių minčių ir buvo tiek emocijų. Visas to įvykio emocinis fonas, žmonių reakcijos buvo stipriausis patyrimas, kuris mane išmokino vertinti viską ką turiu ir priimti tai kaip laikinumą.

 

Kaip manai – kuo F-1 gali būti įdomi verslo žmogui? Kokias paraleles matai tarp F-1 ir verslo?

R.S.: F-1 ir jos istorija – tai tartum verslo vadovėlis. Gal šiuo metu kiek pasenęs, kiek padulkėjęs, bet vistiek – must read klasika 🙂 Kaip jau minėjau F-1 tai išskirtinis produktas. Ir viskas kas susiję su šio produkto pardavimu ir to pardavimo strategija tikrai įdomu ir būtina žinoti verslo pasaulio žmogui. Juk iš esmės pačios autolenktynės tapo rimtu sportu tik tada, kai autoverslininkai suvokė esminę tiesą – sekmadienį laimi – pirmadienį parduodi. O kad sekmadienį laimėtum – reikia ir paties renginio-lenktynių, iš kurių pačių dar galima uždirbti.

 

Kokį automobilį pats vairuoji ir kodėl būtent šį? Ar yra kokia įdomi pasirinkimo/įsigijimo istorija? Gal esi kokio nors autogamintojo gerbėjas?

R.S.: Turių jų šiuo metu tik 4-is: „žieminį“ MB C300 AMG, „šeimyninį“ Lexus RX, „vasarinį“ Jaguar XKR Silverstone Cabrio ir „palikiminį“ R129 MB 500 SL AMG. Mūsų šeimoje jau savotiška tradicija, kad kiemas pilnas visokios technikos dar nuo auksarankio senelio laikų. Nėra universaliai gerų mašinų, todėl verta surinkti geriausių savo srities atstovų kolekciją. Ir vairuoti tokias mašinas, iš kurių išlipęs nueini kelis metrus ir į jas atsisuki. Tai man atrodo prasmingiau nei už tarkim 100k EUR nusipirkti vieną bevertį didelį SUV su brangiu vardu ir tenkintis jo universaliais ir įvairapusiais trūkumais 🙂 Kasmet stengiuosi pavairuoti kuo daugiau automobilų. Esu išbandęs ir Lambo ir Ferrari ir Porsche – nuo vaikystėje ant sienų klijuotų supercar‘ų iki šiandienos monstrų. Tad su kiekviena išbandyta ar turėta „svajonių“ mašina kiek keičiasi ir „idealaus“ mano automobilio suvokimas. Kiekvienas ją turi atrasti sau. Man tai Porsche 911 GTS. Yra greitesnių, aštresnių, garsesnių ir pan. mašinų, bet kaip bebūtų tik 911-a sugeba suteikti 100-procentinį vairavimo malonumą kiekvieną mielą dieną. Dabar tik laukiu progos kada galėsiu vieną tokią 911-ą pasistatysiu savo kieme 🙂

 

Ar mėgsti greitį? Kaip ir kur realizuoji šį potraukį?

R.S.: Už greitį labiau megstu handling‘ą ir pagreitį. Vaikystėje galvodavau – ech jei turčiau 300 AG mašiną, tai kai paspausčiau! O dabar, kai pavairuoju net 650 AG mašinas, tai suprantu, kad ir 150 AG per akis, jei sveria ji apie toną ir valdoma pirštų galais tartum mintimis. Dėl greičio – esu lėkes Portimao trasoje Portugalijoje 300 km/h su Nissan GT-R, bet tai nebuvo taip įspūdinga kaip pvz. pirmas sportinio kartingo testavimas.

 

Kaip pasukai lenktynininko-mėgėjo keliu? Ko išmokai išgyvenęs šį etapą t.y. kaip jis įtakojo tavo gyvenimą pastarąjį ~dešimtmetį?

R.S.: 3-iojo gimtadienio proga mano fantastiški Krikšto tėvai man padovanojo minamą metalinę mašiną. Buvo žiema. Lenktyniavau ja ankštame bute. Nelipdavau iš jos dieną-naktį. Duru staktos ir sienų kampai tiesiog suapvalėjo nuo mano vairavimo klaidų 🙂 Jei būčiau gimęs kur Vokietijoje ar Italijoje, tai manau tikrai būčiau jau tokio amžiaus sėdęs į kartingą. Tačiau tais laikais mano šeima džiaugdavosi, jei porą rublių to prabangaus žurnalo „Za Ruliom“ prenumeratai likdavo 🙂
Kokių 8-erių bandžiau eiti į kartingistų būrelį Panevėžyje. Turėjai dėti 120 rublių (to meto tėvo alga maždaug) ant stalo ir pora metų krapštytis prie gelžgalių iš kurių galėjai susirinkti 2-3 ratus atlaikantį kartingą. Tai buvo per brangu ir beprasmiška, tad to nedariau. To meto kartingų lenktynės po teisybei atodė apgailėtinai… Futbolas buvo pigiau 🙂 Kiek veliau buvo mėgejiškas slalomas su senelio VAZ2101. Ir tik Studijų Vokietijoje metu – 2000-aisiais vėl atradau kartingus. Susiroganizavome ten tokias 2 val. ištvermės užsienio lietuvių kartingų važybas. Laimėjau jas. Užkabino. Jau Lietuvoje kolega Aurielka užsiminė apie GO-1… ten ir likau 🙂 Tiesa buvau laiko tarpas, kai stengiausi važiuoti visur – ir Anykščių Čempionate ir Kart-Live ir Ištvermės lenktynėse. Ką išgyvenau ir išmokau ? Lenktynės man tai koncentruotas išgyvenimų kokteilis. Išmokau valdyti emocijas, greitai priimti sprendimus, tobulinau ištvermę, stiprėjau psichologiškai. Svarbiausia – labai gerai leidau laiką. Šio hobio dėka sutikau daug bendraminčių, daug įdomių ir šviesių žmonių. Pats nerealiausias jausmas būti tarp tuo pačiu t.y. lenktynėmis, autopasauliu gyvenančių entuziastų!

 

 

 

– – – – – – – – Kita pusė – – – – – – – –
Ar tavo oficiali profesija / išsilavinimas sutampa su tavo dabartine veikla? Papasakok plačiau, jei nesutampa bei kodėl taip įvyko?

R.S.: Iš esmės – taip. Esu ekonomistas, tarptautinio verslo specialybės Magistras. Turiu savo verslą. Jau 13-a metų dirbu su užsienio klientais. Tad tai ir „verlsliniška“ ir „tarptautiška“, o įdomiausia, kad tam labiausiai padeda užsienio kalbų žinojimas ir kitų šalių verslo psichologijos supratimas.

 

Tavo verslas / darbas. Kodėl? Kuo jis „veža“?

R.S.: Esminis mano verslo privalumas, kad pats sau esi bosas ir turi pilną laisvę. O visa kita – kaip bet kurioje veikloje – daug prozinės kasdienybės, kurią praskaidrina tai, kad dirbi su skirtingų šalių, kultūrų atstovais – tai labai plečia pasaulėžiūrą ir yra vertingiau už bet kokį teorinį išsilavinimą.

 

Tavo hobby? Kuo jis susijęs su F-1? O su tavo asmenybę?

R.S.: Mano gyvenimo hobis – automobiliai. Viskas kas su jais susiję. Tad F-1 – jo dalis. Labiausiai domiuosi klasikiniais automibiliais, planuoju sukurti su tuo susijusį verslą t.y. hobį paversti darbu. Paskutiniu metu labai užkabino klasikinių automobilių lenktynės. Tikrai norėčiau su laiku įsitraukti į šį mikorkosmosą ne tik kaip žiūrovas bet ir dalyvis. Ten juk ir amžiaus ribos praktiškai nėra – tad šansai didesnis nei patekti į F-1 🙂 Pats hobis, automobilių istorijos, pačios technikos suvokimas iš dalies keitė ir mano asmenybę, gyvenimo vertybes. Tapau mažiau kategoriškas, labaiu vertinu kitų žmonių darbą, pastangas, nuoširdų atsidavimą mylimam užsiėmimui. Galiausiai bendraudamas su autopasaulio žmonėmis negali netobulėti, nes šioje srityje sukasi tikrai išskirtinės asmenybės.

 

Kokius bruožus vertini žmonėse? Kalbu tiek apie draugus, šeimą, tiek ir apie verslo partnerius ar kolegas?

R.S.: Nuoširdumas. Patikimumas. Atsidavimas savo idealams ir pastovus asmeninis tobulėjimas.

 

Kokie žmonės padarė didžiausią įtaką tavo gyvenimui?

R.S.: Tėvai ir pirmoji mokytoja. Jie tiesiog – nepakartojami !

 

Įdomiausia istorinė asmenybė, su kuria norėtum susitikti. Ko paklaustum / apie ką norėtum pasikalbėt?

R.S.: Manau su Einšteinu pradiskutuočiau iki smegenų ištinimo. Nors mielai su Sharon Stone prieš kokių 20 metų bučiau vyno paragavęs. Daug klausimų jai neturėčiau 🙂

 

Kaip apibūdintum sėkmę ir kaip – laimę?

R.S.: Sėkmė – suprasti kad esi laimingas. Laimė – didelių asmeninių pastangų rezultatas.

 

Ką gali atleisti, o ko – ne?

R.S.: Nesu Dievulis, kad galėčiau atleisti viską, bet dirbu ta linkme 🙂 Sunku būtų atleisti tik nežmogiską poelgį prieš kitą žmogų. Tai apima daug dalykų. Ir šiomis dienomis tai kaip niekada aktualu.

 

Tavo stipriausia ir silpniausia savybės

R.S.: Neturiu silnų savybių ! Na gal tik vieną – kartais meistriškai meluoju 🙂

 

Kuo būtum, jei galėtum rinktis?

R.S.: Šiame laikmetyje esu labai laimingas būdamas savimi. Pafantazavus – tikrai būčiau norėjės pagyventi Steve McQueen stiliumi.

 

Netikėta (ar tikėta 🙂 ) interviu pabaiga – tavo klausimas interviueriui:

R.S.: Tu esi Bernie (ne GO-1 Bernie), bet tikrasis. Tau daktarai pasako – liko 48 h jaunėli – matuokis medinį chalatą. Ką darai ? Atsakymo variantai: A) Dar bandai išsidėrėti geresnes salygas iš klientų, remėjų ir pan. t.y. bandai užkalti dar pinigo. B) Išpasakoji visas F-1 paslaptis žurnalistų būriui, kad palengvėtų ant dūšios. C) Staigiai liepi suorganizuoti nerealiausią GP, kuriame ir pats sėdi į savo pilotuotą 1951-ųjų Cooper Mark V F-3 bolidą ir kartu su žinomiausiais visų laikų pilotais pralėki paskutinį kartą ? D) – tavo variantas.

AF1: Ačiū už klausimą (kaip kažkada buvo madinga pradėti atsakymą 🙂 ). Atmetu B iškart, atmetu C dėl pernelyg didelės fantastikos, o štai A sujungiu su D t.y. per tą laiką stengiuosi kuo skubiau užbaigti visas vykstančias derybas bei kuo sklandžiau ir aiškiau viską perduoti bei išdėstyti žmogui, kurį norėčiau matyti valdant F-1 toliau. Nežinau, ar Bernie tokį turi, girdėjau jį palankiai kalbant apie Sacha Woodward-Hill… buvo gandų ir apie Christianą Hornerį.
Kažkaip taip 😉

Tikiuosi, jums patiko!
Kiti interviu kiek vėluos, mat busiu išvykęs ilgesniam laikui.

Iki!