Interviu su… Ramūnu Fetingiu

Jereze praūžė pirmoji bandymų sesija, “Marussia” komandos šįmet nebematysime, o laikas nesustoja ir šiandien turime naują svečią – daugeliui pažįstamą asmenį, linksmų plaučių ir ramaus veido (bent jau man taip atrodo 🙂 ) TV laidos „Autopilotas“ vedėją Ramūną Fetingį.

Ramūnas turi neišblėstantį humoro jausmą, yra labai savikritiškas ir nesibaimina nei autoritetų, nei drąsių sprendimų, nei kritikos. Jo pasisakymai ir įžvalgos apie F-1 pasirodė labai artimos manosioms, kalbant tiek apie lenktynininkus, tiek apie Bernie ar sporto ateitį.
Trumpai tariant, Ramūnas yra my type of guy! Oldskulas 😉

 

Ramūnai, malonu tave kalbinti, nors ir nesi didelis F-1 fanas, kas iš principo yra nuodemė, jei kalbame apie mano blogą ar F-1.LT auditoriją 🙂 Juk labiau mėgsti ralį, ar esu teisus?

R.F.: Sveiki. Na, nepavadinčiau savęs labai mažu F-1 fanu bet taip, man ralis patinka labiau. Nieko nepadarysi, kiekvienas pasirenka savo mėgiamą sporto šaką.

 

Esi dažnas įvairių žurnalistų renginių, lenktynių, ralio etapų dalyvis. Kada įvyko tavo debiutas šiame amplua? Kaip iki jo atėjai?

R.F.: Žinai, nepavadinčiau savęs labai dažnai lenktyniaujančiu. Teko pusantro sezono važiuoti šturmanu LRČ, tai buvo turbūt vienintelis profesionalesnis mano dalyvavimas lenktynėse. Ak, tiesa, dar esu keliolika ratų pravažiavęs 1000 km lenktynėse su Porsche 944 turbo. Bet jis per pirmą valandą lenktynių užsidegė, tai mano 1000 km lenktynių debiutas baigėsi taip realiai ir neprasidėjęs, treniruotėmis… 🙂
Na, o jeigu kalbėti apie tokias mėgėjiško lygio slalomo lenktynes, tai mane šios sporto šakos pagrindų išmokino Jonas Balčiūnas. Net neprisimenu prieš kiek metų, galbūt prieš kokius 15 ar 16… 🙂 Iki šiol Jonui esu dėkingas, nes jo duoti pagrindai tapo puikiomis pamokomis.
Beje, esu labai dėkingas ir Alvydui Albrechtui. Su juo teko važiuoti keletą ralio lenktynių šturmano kėdėje. Manau tuo metu tai buvo vienas greičiausių ir gabiausių ralistų mūsų šalyje, beje, puikus mokytojas. Su malonumu prisimenu tuos laikus. Gal bus sunku patikėti, tačiau važiuoti ant žvyro išmokau iš jo sėdėdamas šalia. Keletas tikslių patarimų, keletas parodytų ar paaiškintų niuansų, o po to – savarankiški bandymai, bandymai, bandymai (treniruotėmis to nepavadinčiau). 🙂
Apie debiutą… Jonas Balčiūnas apsiėmė duoti keletą patarimų prieš vieną iš žurnalistų ralių. Pamenu, kažkada vakarojom su Vaidotu Marozu ir pasakiau, kad norėčiau sudalyvauti žurnalistų ralyje, bet neturiu automobilio. Vaidotas pasiūlė ištrauktą iš ežero dugno senučiuką „Civic“ (gal kokių 1982-84 metų). Žiemą su draugais ant ežero ledo važinėjosi, bet anas sugebėjo nuskęsti. Bičiuliai atšilus orams jį ištraukė nusausino, kažkaip užkūrė ir atidavė „drožti“. Tai ko gero vienas ekstremaliausių automobilių, kuriais teko dalyvauti varžybose. Važiuojant matėsi dugnas, rankinio stabdžio aišku, nebuvo, nes ir šiaip jis stabdė turbūt tik vienu ratu. Bet tai buvo puikus daiktas mokytis. Netgi pretendavom į prizinę vietą klasėje, kol nepaklydom tarp kūgelių… 🙂

 

Ar nuo pat „gilių viduramžių“ žinojai, kad tapsi autosporto žurnalistu? Kada save „atradai“?

R.F.: Nuo „viduramžių“ domėjausi automobiliais, pirkau visus įmanomus rasti žurnalus, skaičiau viską apie automobilius. Tačiau baigiau visai ne automobilizmą, o medicininės aparatūros specialybę, o žurnalistu tapau visai atsitiktinai.
Susipažinau su būsima žmona, kuri tuo metu „KMŽ“ ruošdavo archyvinius siužetus (tipo garsiojo „žinojau žinojau“ 🙂 ). Vakarodavom su komanda, nes tada buvo puikios tradicijos laidas montuoti tik tada, kai sutemsta. 🙂
Tais gūdžiais laikais dar LTV rodė F-1 lenktynes. Taigi, jie ruošė eilinį F-1 siužetą, bet aš pradėjau patarinėti kuriam rate koks esminis įvykis nutiko ir pan. Susinervinęs vienas iš komandos narių nusispjovė ir liepė pačiam parašyti, „jeigu toks gudrus“. Parašiau, tada Julius Juchnevičius liepė eiti garsinti. Taip ir prasidėjo… Turėjau puikius mokytojus – Evaldą Tamariūną ir Julių Juchnevičių. Daug su jais laiko praleista, daug „diskusijų išdiskutuota“. Juos iki šiol vadinu savo „žurnalistiniais“ mokytojais. Vėliau prasidėjo savarankiški reportažai iš lietuviškų lenktynių, lakstymai po parodas ir t.t.

 

Visi F-1 fanai nori kada nors išbandyti tikrą „Formulės-1“ bolidą. Tau tai pavyko. Kokie įspūdžiai? Drebantys keliai, širdies ritmas virš 160 bmp 🙂 ar buvai kaip ir visuomet – ramus it belgas?

R.F.:Tiesą sakant beveik niekada nesu ramus kaip belgas, gal taip tik atrodo išoriškai. Nebuvau ramus ir tada. Tiesa, žiūrint retrospektyviai tie keli ratai „Paul Ricard“ trasoje prabėgo lyg sapne. Kai lipau vidun tai ir keliai drebėjo, ir pulsas buvo gerokai virš „normos“. Tik atsisėdus viskas baigėsi.
Juokingiausias įspūdis – instruktorių perspėjimas, nors būsiu vienas trasoje, visgi žiūrėti į veidrodėlius, nes ką gali žinoti… (tuo metu kartu važiavo ir dvivietis F-1 bolidas, bet organizatoriai stemgėsi, kad abi formulės nesusitiktų trasoje) Kokie ten veidrodėliai… Pamiršau iškart vos pajudėjęs.
Bet kokiu atveju tai iki šiol didžiausias mano automobilinis potyris.

 

Toliau seka mano standartiniai arba pusiau standartiniai klausimai, kurie yra susiję ne tik su F-1, bet ir su gyvenimu, požiūriu į jį, vertybėmis „in general“ ir ne tik.
Ačiū už tavo laiką ir įdomius bei išsamius atsakymus!

 

Ne tik apie F-1

Papasakok trumpai apie save, kitaip tariant – prisistatyk skaitytojams – kas / iš kur / kodėl / kaip / kam? 🙂

R.F.: Esu Ramūnas Fetingis, iš Druskininkų, vos baigęs vidurinę išvažiavau gyventi į Vilnių ir nuo to laiko čia gyvenu, tad daugiau kaip pusę gyvenimo praleidau sostinėje.
Apie savo žurnalistinę karjerą jau minėjau, tik tuo metu, kai mečiau savo pagrindinį darbą ir pradėjau dirbti žurnalistu, išėjau į tris kartus mažiau apmokamą darbą. Iki žurnalisto dirbau vieno UAB‘o direktorius ir ne kažin ką veikiau. Vadovavau dviem dešimtims moterų. 🙂 Bet savo sprendimo nesigailiu nei vieną akimirką.
Vieną sezoną dirbau KMŽ, vėliau metus ar dvejus dirbau laidoje „Keturi ratai“, o po to su kolegomis sugalvojom laidą „Autopilotas“, kuri iki šiol lieka pagrindiniu mano užsiėmimu. Dirbu dar kelis milijonus darbų, tad veikti turiu ką.

 

Kada ir kodėl susidomėjai būtent “Formule-1”?

R.F.: F-1 susidomėjau tada, kai ją pradėjo transliuoti Lietuvoje. Ypač patiko klasikinė Prosto ir Senna dvikova. Būsiu nepopuliarus, tačiau kažkodėl simpatizavau Alanui.

 

Kokius kriterijus išvardintum, dėl kurių F-1 yra išskirtinė būtent tau?

R.F.: Galybė kriterijų. Bet kokiu atveju tai visų automobilinių technologijų viršūnė. Šiek tiek gaila, kad dabar tampa varžoma visokiais kvailais apribojimais, tačiau manau, kad F-1 yra ta sritis, kurioje atrandami ar ištobulinami iki tobulybės visi be išimties automobiliniai mazgai, technologijos, medžiagos ir t.t.
Galų gale vairuoti formulę yra tikrai labai sudėtingas darbas. Esu išbandęs ir man vieną formulę vairuojant trasoje vietos buvo mažoka. Kaip jie sugeba ten išsitekti viename posūkyje po dešimt ir daugiau – neįsivaizduoju…

 

Ar turi mėgstamiausią F-1 pilotą ir dėl kokių bruožų tau patinka būtent jis? O kokios jo savybės nepatinka?

R.F.: Mano mėgstamiausi yra senosios kartos. Aš juos vadinu „pankais“. Toks beliko ko gero tik Kimis. Gal nuskambės grubokai, bet tai tokie žmonės, kurie laimi kvalifikaciją, užsirūko cigarą, visą naktį duodasi su mergina, o ryte laimi lenktynes ir po finišo smagiai švenčia. Vis daugiau dabartinės kartos sportininkų primena robotus. Nuobodūs…

 

Kokią komandą palaikai bei dėl kokių priežasčių?

R.F.: Kai tik atsirado, labai sirgau už „Force India“. Nežinau kodėl. 🙂 Pamenu, net kelių lenktynių savaitgalių metu išmaišiau visus suvenyrų kioskus ieškodamas ko nors su „Force India“ atributika. Nieko neradau, tik „nušvilpiau“ jų firminius ausų kištukus iš komandos VIP‘o. 🙂 Turiu juos ir dabar.
Labiau sergu už sportininką, nepriklausomai nuo komandos, kurioje rungtyniauja. Šiuo metu už Kimi ir Jensoną.

 

Ką pakeistum, kad „Formulė-1“ taptų įdomesnė kaip sportas ir kaip šou žiūrovams, bet kartu įdomi lenktynininkams ir patraukli rėmėjams?

R.F.: Pernelyg sudėtingas klausimas. Čia kaip svarstyklės, į vieną pusę nutempsi, kita liks nuskriausta. Bet kokiu atveju suvaržymai, kurie yra dabar, nėra naudingi nei vieniems. Kam daryti hibridines formules ir riboti kuro tiekimą bolidams, vaidinant, kad jie „ekologiški“. Formulės iš lenktynių į lenktynes gabenamos lėktuvais, kurie išdegina tiek kuro, kiek jos nesuvažinėja per visą savo gyvenimą. Tai kam tas cirkas? Na, ir turbūt nebūsiu originalus, bet dabartinės formulės skamba idiotiškai…
Aerodinaminiai apribojimai manau suveikė neblogai, KERS irgi veikia. Nesiimu spręsti gerai ar blogai, bet lenkimų dėl to padaugėjo keleriopai.
Manau, kad taškų skaičiavimas yra užprogramuotas lyderiams. F-1 organizatorių vietoje pasidairyčiau už Atlanto, kaip ten skaičiuojami taškai. Turi reikšmės greičiausias lenktynių ratas, pirmoje vietoje pravažiuotų ratų skaičius ir pan.
Būsiu nepopuliarus, bet bandyčiau padaryti sistemą, pagal kurią tik kažko pasiekęs silpnesnėse formulėse lenktynininkas turi teisę gauti superlicenciją. Iš kartingo persėsti į F-1 yra pernelyg nesaugu. Galų gale kažkokios karjeros galimybės taip pat turėtų išlikti. Dabar gi viskas paprasta, turi DAUG pinigų už nugaros, sugebi būti palyginus greitas – prašom, durys beveik atviros.

 

Ką manai apie F-1 valdymą bei verslo modelį? Kaip atrodys F-1 po Bernie Ecclestone‘ o (juk tai kažkada įvyks)?

R.F.: Manau bus didelė revoliucija. Bernis savo rankose laiko pernelyg daug vadžių. Neatmesčiau galimybės, kad F-1 taps visai kita, komandos gali įsteigti savarankišką čempionatą. Juk taip jau buvo „beveik“ nutikę. Ten yra pernelyg daug povandeninių srovių, nes vartosi pernelyg daug pinigų. Manau, po Bernio gali prasidėti griūtis…

 

F-1 fanas / žiūrovas / gerbėjas – apibūdink jį. Ar tu irgi toks?

R.F.: Tai toks žmogus, kuris bet kokiu atveju sekmadienį 14:50 sėdi prie teliko arba trasoje. Nesvarbu, kas benutiktų. Stengiuosi toks būti, bet dabartinis darbas ne visada tai leidžia…

 

Koks F-1 istorijos momentas ar įvykis tau yra labiausiai įstrįgęs atmintin? Ar jis buvo toks svarbus, kad galbūt įtakojo tavo asmeninį gyvenimą?

R.F.: Tokių, kurie įtakotų, ar juo labiau pakeistų mano gyvenimą, nebuvo. 🙂 Iki tokio lygio dar nesusirgau. 🙂
Tačiau įsimintinų yra. Ko gero linksmiausias – Massos džiaugsmas laimėjus čempiono titulą, švelniai perėjęs į ašaras. 🙂

 

Įdomiausia F-1 pasaulio asmenybė (istorinė ar dabarties). Ir, aišku, kodėl?

R.F.: Be abejonės Bernie. Nerealus diedukas. Toks mažiukas, susikūprinęs, pusantro metro beveik šimtametis sudžiūvėlis, savo letenose sugebantis išlaikyti turbūt šimto Lietuvų BVP turintį cirką. Ką ten sugebantis išlaikyti, jis netgi priverčia visus šokti pagal jo dūdelę. Totalus „respect‘as“. 🙂
Ai beje, pažiūrėkit į jo žmoną. 🙂

 

Kaip manai – kuo F-1 gali būti įdomi verslo žmogui? Kokias paraleles matai tarp F-1 ir verslo?

R.F.: Verslui manau yra ko pasimokyti beveik iš bet kurios komandos. Tai tikri monstrai, tarkim McLaren, su savo trijų šimtų milijonų eurų metine apyvarta. Nedaug įmonių mūsų šalyje turi tokią. Suvaldyti visą tą ūkį tikrai nėra paprasta. Tai ūkiai su keliais šimtais darbuotojų, milžiniškais logistikos iššūkiais, keliomis kontoromis, dažnai skirtingose pasaulio šalyse. O kur dar sugebėjimas laviruoti tarp „žvaigždžių“, rėmėjų, organizatorių ir t.t. Ką jau verslas, čia politikams reikėtų pasimokyti. Ypač mūsų 🙂

 

Kita pusė
Kokį automobilį pats vairuoji ir kodėl būtent šį? Ar yra kokia įdomi pasirinkimo/įsigijimo istorija? Gal esi kokio nors autogamintojo gerbėjas?

R.F.: Esu „hotHatch‘ų“ gerbėjas. Man patinka nekrentantys į akis, bet pakankamai greiti automobiliai. Vairuoju „SEAT Leon FR“. Negaliu kito vairuoti, nes inicialai mano. 🙂
Juo susižavėjau po vieno iš žurnalistų ralių, kai su paprastu „Leon“ dyzeliniu automobiliu laimėjom trečią vietą absoliučioje įskaitoje. Įspūdingiausia buvo tai, kad paskutiniame greičio ruože berods dviem lemiamomis sekundėmis aplenkėm kolegą iš Lenkijos su „Leon Cupra“. Tiesa, mano senukui jau septyneri, tad jau galvoju apie pakaitalą.
Dėl gamintojo… dažniausiai ką vairuoji, to gerbėjas ir tampi. Natūralu, kad simpatiją jaučiu SEAT. Tačiau dabartiniame FR neišsijungia ESP, tai šiek tiek nuvylė… 🙂

 

Ar mėgsti greitį? Kaip ir kur realizuoji šį potraukį?

R.F.: Greitį mėgstu. Nemėgstu lėtai važiuoti iš taško A į tašką B. Geriau greičiau nuvažiuoti ir ten ilgiau pabūti. 🙂
Realizacijoms nelabai turiu laiko, bet stengiuosi naudotis visomis pasitaikančiomis progomis (kartingai, slalomai ir t.t. (žurnalistų raliai – šventas reikalas 🙂 ).

 

Kaip tavo aistra ar meilė automobiliams / autosportui labiausiai įtakojo tavo gyvenimą?

R.F.: Tai tapo mano darbu, mano žmona yra „Autopiloto“ režisierė, tad tai yra tikrai mano gyvenimas. Dažnai gaunu nuo savo žmonos velnių, kad niekada neatsipalaiduoju, nes beveik ištisai skaitau visokią automobilinę literatūrą, tipo dirbu. Bet kaip atsipalaiduoti, jeigu mano hobis yra mano darbas? Žvejoti nuobodu, medžioti gaila, pašto ženklų rinkti nenoriu. 🙂

 

Tavo verslas / darbas. Kodėl? Kuo jis „veža“?

R.F.: Žr. ankstesnį atsakymą. 🙂

 

Kokius bruožus vertini žmonėse? Kalbu tiek apie draugus, šeimą, tiek ir apie verslo partnerius ar kolegas?

R.F.: Ko gero labiausiai vertinu skaidrumą ir sąžiningumą.

 

Kokie žmonės padarė didžiausią įtaką tavo gyvenimui?

R.F.: Mama, tėtis, žmona, jos tėtis, mano anksčiau suminėti „mokytojai“ ir E.M. Remarkas.

 

Įdomiausia istorinė asmenybė, su kuria norėtum susitikti. Ko paklaustum / apie ką norėtum pasikalbėt?

R.F.: Įdomiausia, bet ne mylimiausia. Hitleris. Turėčiau labai daug klausimų jam. Jų turinys priklauso nuo laikmečio, kuriuo susitiktumėm. Jeigu jį sutiksiu „anapus“, turbūt diskutuosiu kokius du šimtus metų. 🙂 Nors manau tokių kaip aš prie jo stovi eilėje ne vienam tūkstančiui metų. 🙂
Dar Putino norėčiau sužinoti kokie jo motyvai. Tikrai įdomu, nes niekaip to negaliu suprasti. 🙂

 

Istorinė asmenybė, kuri tau labiausiai nepatinka. Dėl ko?

R.F.: Stalinas, nes buvo šlykštus žiaurus kvailys ir Chruščiovas, nes buvo tiesiog kvailys.

 

Kaip apibūdintum sėkmę ir kaip – laimę?

R.F.: Sėkmė – kai laimi Teleloto milijoną. Laimė – kai sukuri Teleloto, turi šalia mylimą žmogų ir nesergi. 🙂

 

Ką gali atleisti, o ko – ne?

R.F.: Galiu atleisti beveik viską. Neatleidžiu ne dėl kažko. Neatleidžiu tiems, kurie nepripažįsta savo klaidų.

 

Tavo stipriausia ir silpniausia savybės

R.F.: Manau, turiu nemažai stiprių savybių, kuri jų stipriausia tegu sprendžia kiti. Silpniausios dvi – vėluoju ir kartais pritingiu, bet gerai yra tai, kad man dėl to baisiai gėda… 🙂 Beje, su atsakymais į šį interviu taip pat vėluoju. Atsiprašau! 🙂

 

Kuo būtum, jei galėtum rinktis?

R.F.: Automobiliniu žurnalistu Bilu Gatesu? 🙂

 

Netikėta interviu pabaiga – tavo klausimas interviueriui:

R.F.: Turi pakankamą biudžetą, formuoti F-1 komandą. Bet yra viena sąlyga – komandoje tik lietuviai.
Išvardink kuo daugiau veikiančių asmenų, pradedant vairuotojais, vadovu, ir baigiant mechanikais ir valytojomis. 🙂

AF1: Mažiausiai ir menkiausiai domiuosi Lietuvos autosportu. Toks jau esu. Kai K. Vasiliauskas bandė savo jėgas F-2, jo progresą sekiau savo bloge, bet tai lyg ir viskas 🙂
Bet, bandykim:
CEO: Kristijonas Kaikaris
Drivers Mentor: Stasys Brundza
Pilotai: Dominykas Butvilas ir Jonas Gelžinis
Test Drivers: Darius Maciulevičius, Petras Morkūnas, Martynas Griška
Chief Marketing Officer: Benediktas Vanagas
PR Officer: Ramūnas Fetingis
🙂 🙂 🙂

6 thoughts on “Interviu su… Ramūnu Fetingiu

  1. AF1’ai – gerą klausimą gavai, nes tikrai matosi, kad nieko nežinai apie Lietuvos autosportą 🙂 🙂 🙂

    Interviu labai idomiai susiskaitė.

    Like

  2. Na bet testerius neblogus parinkai 😀 tikiuosi bent vienas iš jų ir interviu su tavim sudalyvaus 😉

    Like

Leave a Reply

Fill in your details below or click an icon to log in:

WordPress.com Logo

You are commenting using your WordPress.com account. Log Out /  Change )

Google+ photo

You are commenting using your Google+ account. Log Out /  Change )

Twitter picture

You are commenting using your Twitter account. Log Out /  Change )

Facebook photo

You are commenting using your Facebook account. Log Out /  Change )

Connecting to %s