Interviu su… Alekseju Čerešniovu

 

Sveiki! Kol “Force India” ir “Lotus” pristato savo bolidus, mes nemiegam ir laukiam sezono. O kol jo laukiam… 😉

Šiandien kalbamės su visiems kartingo mėgėjams puikiai pažįstamu Plytinės kartodromo Fun2Go direktoriumi Aleksejumi Čerešniovu!

Negaliu girtis, kad pažįstu Aleksejų kaip draugą, nors mano kelionės į kartodromą prasidėjo kažkur 2001-ais, tad jau ne pirmi metai bėga, tačiau galiu drąsiai teigti, kad Aleksej yra vienas tų, su kuriais visuomet malonu bendrauti bet kokiom temom. Jo veide visuomet švyti plati šypsena!

Tikiuosi, perskaitę įdomias jo gyvenimo istorijas bei sužinoję, kokie žmonės padarė jam didelę įtaką, busite itin maloniai nustebinti.
O ypač, kai sužinosite, kuo Aleksejus norėtų būti, jei tik galėtų rinktis 😉

Gero skaitymo!!!

 

Aleksėjau, kiek patį pamenu, visuomet esi puikios nuotaikos ir nuo veido nedingsta šypsena. Ar yra kokia nors tokio pozityvumo paslaptis?

A.Č.: Tikrai taip ir tam turiu dvi priežastis. Pirma – aš savo tėvo sūnus, kuris buvo tikrai labai geros širdies, jautrus ir nuolat besišypsantis žmogus. Jis gimė ir užaugo Ukrainoje, ir kaip žinoma, ukrainiečiai yra labai šilti ir nuoširdūs žmonės. Todėl, tėvas man buvo visada pavyzdis. Tikiuosi aš bent kažkiek į jį panašus.

Antrą priežastį geriau suprasit po vienos iš mano gyvenimo istorijos, kuriai jau daugiau nei trisdešimt metų. Kai man sukako 18 metų, tuo metu Lietuva dar priklausė Sovietų sąjungai, nuo studento suolo buvau nusiųstas atlikti karinę tarnybą. Atsidūriau 8000 km. nuo gimtinės tolimuose Rusijos rytuose, kur žiemą šaltis siekė iki -50 °C , o vasarą +50 °C . Tarnavau kariniuose vienetuose N°x (Atsiprašau, karinė paslaptis 🙂 ) inžinerijos batalione. Svarbiausia mūsų ginkluotė buvo DPK (didysis pionierių kąstuvas 110 cm). Visa kita ginkluotė, tai yra 300 vienetų didžiulės karinės technikos, stovėjo tech. parke ant medinių kolonų ir kai kurios dalys jau buvo taip apvogtos, kad net nėra esmės pasakoti. Taigi, mums liko tik kasti, tačiau būnant amžinojo įšalo zonoje tai nebuvo paprasta, todėl mes apsiginglavome laužtuvu ir kirtikliu. Gyvenimo sąlygos buvo irgi nekokios. Gyvenome du metus vidury miško 10-vietėje palapinėje su „buržuika“, padaryta iš bačkos. Ką teko valgyti tokiomis sąlygomis geriau nevardinsiu. Bendrauti irgi nelabai buvo su kuo – vietinė publika ir keleta atvykėlių iš Sovietų sąjungos. Kai galiausiai grįžau namo į gimtąją Lietuvą – negalėjau atsidžiaugti. Taigi, po tokių nuotykių supratau, kad laimė priklauso nuo to, kur tu gyveni, kaip tu gyveni ir su kokiais žmonėmis tu būni ir bendrauji, kas, manau, irgi turi įtakos mano gerai nuotaikai 🙂

Kaip gyvenimas atvedė iki kartingo ir iki vadovavimo kartodromo kolektyvui? Nuo ko viskas prasidėjo?

A.Č.: 90-ieji.Turiu pripažinti, kad man tai buvo „linksmi“ laikai. Galima buvo užsiimti kuo tik nori, ką aš ir dariau… Baigęs universitetą ir įgyjęs technologijos suvirimo įrangos ir gamybos profesiją bei susidūręs su diplomo bevertiškumu, pradėjau užsiimti komercine veikla. Supirkinėjau ir pardavinėjau viską – statybinę medžiagą, autodalis, televizorius, baldus, elektros variklius, spalvotą metalą ir auksą. Perskraidžiau visą Sovietų sąjungą, buvo visokių situacijų, ir gerų ir tokių, kai džiaugiausi, kad gyvas grįžau. Ir vieną kartą, mano vienas giminaitis pasiūlo man pravažiuoti su kartu. Tai buvo 1995 metais, Plytinės g. 27. Iš karto pajutau, kad tai yra mano sritis. Kaip rezultatas, buvo parduotas namas ir atidarytas Verkių g. 50 pirmas uždaras kartodromas – „Kartingo halė“. Dėja, tuo kriminaliniu laikotarpiu ne kiekvienam pavyko išgyventi. Po metų „Kartingo halė“ buvo uždaryta ir aš perėjau į šiaurės miestelį ir vėliau atsidariau kartodromą Savanorių pr. 176. Po to buvo kartodromas „Brazilija“. Ir vėl viskas pasibaigė liūdnai 2000 metais, kai kartodromas nustojo veikti. Tada aš ir atėjau į Promosportą, norėjau parduoti savo kartus, bet tapau jų komandos nariu.

Prieš keletą metų Vilniuje veike „Battery“ kartodromas, kuris buvo unikalus – visus gokartus varė elektriniai varikliai. Tai, kad projektas užsidarė, rodo, jog tokio tipo pramoga neprigijo ar buvo kitų priežasčių?

A.Č.: Tai buvo labai geras projektas, kuriam buvo skirta daug patirties, energijos, darbo ir aišku lėšų. Labai gaila, kad teko uždaryti kartodromą. Tikriausiai ekonominė krizė buvo viena iš svarbiausių uždarymo priežasčių. Taip pat, didelę įtaką padarė prekybos centro ar jų sąvininkų lėtoka reakcija į ekonominės krizės pasekmes. Šioje situacijoje reikėjo neįstumti nuomininkus į begalines skolas, o būti operatyvesniems, lankstesniems ir lojalesniems. Kaip rezultatas, nukentėjome ir mes ir prekybos centras. Manau, to tikrai galima buvo išvengti.
Mes iš anksto orientavomės į prekybos centro lankytojus, todėl gokartai ir buvo elektriniai. Ir tikrai nemanau, kad tai padarė kažkokią įtaką galutiniam rezultatui.

O dabar prašau atsakyti į žemiau pateiktus klausimus. Kartu su savo skaitytojais laukiu atvirumo ir įdomių atsakymų. Dėkui!

 

Papasakok trumpai apie save, kitaip tariant – prisistatyk skaitytojams – kas / iš kur / kodėl / kaip / kam? 🙂

 

A.Č.: Gimiau Vilniuje. Supratau kad noriu sieti savo veiklą su automobilių sportu tik tada, kai pirmą kartą pravažiavau su kartu. Ir štai nuo tos dienos kartingų sferoje jau dirbu beveik 20 metų. Šiuo metu esu „Plytinės“ kartodromo direktorius. Su žmona Gražina turime du vaikus Evą (23 metai) ir Maksimilianą (20 metų).

 

Ne tik apie F-1

Kada ir kodėl susidomėjai būtent “Formule-1”?

A.Č.: Kai likimas tave susieja su kartingu, ir tu įsimyli šį sportą, tai dauguma žinoma tampa ir F-1 fanais. Taip atsitiko ir su manimi.

 

Kokius kriterijus išvardintum, dėl kurių F-1 yra išskirtinė būtent tau?

A.Č.: Man F-1 užima aukščiausią poziciją automobilių sporte, nes kur dar galima pamatyti tokią technologijų, strategijų, asmenybių kovą ir emocijų antplūdį tarp lenktynininkų vienoje vietoje. Tai tikrai ya karališkos lenktynės.

 

Ar turi mėgstamiausią F-1 pilotą ir dėl kokių bruožų tau patinka būtent jis? O kokios jo savybės nepatinka?

A.Č.: Man patinka daug lenktynininkų, bet žinoma kaip ir dauguma, aš esu didelis Michaelio Schumacherio gerbėjas. Man patinka šitas besišypsantis vokietis, jo talentas, ryžtingumas ir darbštumas, kurių dėka jis pasiekė puikios karjeros F-1 ir tapo gerbiama asmenybe automobilių sporte. Tačiau, kaip ir kiekvienas iš mūsų, MS irgi ne be nuodėmės. Kartais darydamas „viską dėl laimėjimo“ nesilaikė sportinės etikos.

 

Ką pakeistum, kad „Formulė-1“ taptų įdomesnė kaip sportas ir kaip šou žiūrovams, bet kartu įdomi lenktynininkams ir patraukli rėmėjams?

A.Č.: Po penkių metų stagnacijos variklių „šaldymo“ sferoje, griežtų apribojimų aerodinamikoje ir „Red Bull“ dominavimo, pakeitimai buvo neišvengiami. Pakeitimai išėjo tik į naudą. Dabar F-1 tapo dar įdomesnė, šiais metais buvo daug įdomių etapų. Manau sezonas tikrai pavyko. Ką pakeisčiau? Negalima stovėti vietoje, turi būti pastoviai kažkokių naujienų ir pasikeitimų. Kaip pavyzdį; galima atsisakyti degalų sanaudų apribojimo lenktynėms. Tada pilotams nereikėtų savęs valdyti, greitis padydėtų ir atitinkamai klaidų skaičius.

 

Ką manai apie F-1 valdymą bei verslo modelį? Kaip atrodys F-1 po Bernie Ecclestone‘ o (juk tai kažkada įvyks)?

A.Č.: F-1 pradėjo savo veiklą jau 20 amžiaus viduryje ir nuo to laiko ši koncepciją dar labiau paplito ir išsivystė. Taigi, mano manymu, ar bus blogiau ar geriau po Bernie, F-1 vistiek nenustos vystyti savo veiklos.

 

F-1 fanas / žiūrovas / gerbėjas – apibūdink jį. Ar tu irgi toks?

A.Č.: F-1 faną galėčiau apibudinti tiek kaip azartišką, atsidąvusį šiam sportui žmogų, tiek megėją, kuriam patinka žiūrėti F-1. Dukra vis primena man istoriją, kai apsipirkinėjome statybų parduotuvėje ir jau prikrovę visą vežimėlį statybinių medžiagų, pasižiūrėjau į laikrodį ir supratau, kad vėluoju Formulės žiūrėti. Teko viską palikti ir važiuoti namo. Dukra niekaip negalėjo suprasti kodėl. Tai vat, aš visiškai atsidavęs F-1 fanas 🙂

 

Koks F-1 istorijos momentas ar įvykis tau yra labiausiai įstrįgęs atmintin? Ar jis buvo toks svarbus, kad galbūt įtakojo tavo asmeninį gyvenimą?

A.Č.: Deja F-1 iki šiol yra laikomas pavojingu sportu tiek pilotams, tiek mechanikams, teisėjams, ir net žiūrovams. Negaliu išskirti kažkokio vieno įvykio, tačiau po kiekvieno nelaimingo atsitikimo visada sunkiai pergyvenu.

 

Kaip manai – kuo F-1 gali būti įdomi verslo žmogui? Kokias paraleles matai tarp F-1 ir verslo?

A.Č.: Šiais laikais verslas yra beveik visur. Ir F-1 nėra išimtis. Atsižvelgiant į tai, kad tai yra verslas, kuris nenustoja vystytis, tobulėti, ieškoti naujų būdų pritraukti žiūrovus vis idomesniomis lenktynėmis, tai yra labai aktualu verslo žmogui.

 

Kokį automobilį pats vairuoji ir kodėl būtent šį? Ar yra kokia įdomi pasirinkimo/įsigijimo istorija? Gal esi kokio nors autogamintojo gerbėjas?

A.Č.: Dabar vairuoju Subaru. Jokių svarbių kriterijų šiam pasirinkimui neturiu, paprastai mėgstu eksperementuoti ir renkuosi įvairių autogamintojų automobilius. Šiaip esu labai didelis BMW gerbėjas.

 

Ar mėgsti greitį? Kaip ir kur realizuoji šį potraukį?

A.Č.: Mėgstu, bet kelyje esu atsargus ir atidus vairuotojas. Greitį realizuoju tik kartodrome.

 

Kaip stipriai kartingas įtakojo tavo gyvenimą?

A.Č.: Tai yra mano profesija, hobis ir gyvenimo stilius.

 

Kita pusė

Ar tavo profesija / išsilavinimas sutampa su tavo dabartine veikla? Papasakok plačiau, jei nesutampa.

A.Č.: Ir taip ir ne. Pagal profesiją aš inžinierius, bet dirbu kartodrome :). Iš vienos pusės, mano išsilavinimas kaip ir nesutampa su mano veikla, bet iš kitos, kai darbas reikalauja naujų idėjų, projektų, tecnhinių žinių, sakyčiau, kad be savo įgytos profesijos man tai būtų labai sunku įgyvendinti.

 

Tavo verslas / darbas. Kodėl? Kuo jis „veža“?

A.Č.: Tai yra vieta, kur aš galiu save visiškai realizuoti. Darbe turiu nuolat kurti, improvizuoti, ieškoti ir įgyvendinti naujas įdėjas, bendrauti su mūsų klientais ir su tais, kuriems kartodromas tapo ne tik pramoga, bet ir kasdienybė.

 

Tavo hobby? Kuo jis susijęs su F-1? O su tavo asmenybę?

A.Č.: Be F-1 labai mėgstu futbolą, tai irgi komandinis sportas, kur rezultatas priklauso ir nuo „žvaigždžių“ ir nuo komandos. Dar man patinka skaityti, gaminti ir keliauti su šeima.

 

Kokius bruožus vertini žmonėse? Kalbu tiek apie draugus, šeimą, tiek ir apie verslo partnerius ar kolegas?

A.Č.: Vertinu tą patį kaip ir dauguma, galbūt labiausiai nuoširdumą.

 

Kokie žmonės padarė didžiausią įtaką tavo gyvenimui?

A.Č.: Aš manau, kad didžiausią įtaką man turėjo mano tėvas.

 

Įdomiausia istorinė asmenybė, su kuria norėtum susitikti. Ko paklaustum / apie ką norėtum pasikalbėt?

A.Č.: Jeigu turėčiau galimybę atsukti laiką atgal, tai norėčiau susitikti ne su tam tikra istorine asmenybe, bet su savo seneliu, kuris mirė kare.

 

Kaip apibūdintum sėkmę ir kaip – laimę?

A.Č.: Sėkmė man, tai kažkas, kas nepriklauso nuo pačio žmogaus. Laimė man, tai jausmas, kuris priklauso nuo mūsų. Aš jaučiu laimę, kai esu apsuptas mylimų žmonių, kai viskas gerai šeimoje ir darbe.

 

Ką gali atleisti, o ko – ne?

A.Č.: Su laiku galiu atleisti viską.

 

Tavo stipriausia ir silpniausia savybės

A.Č.: Gerumas yra viena iš mano stipriausių savybių, bet tuo pačiu ir silpniausių. Kartais būnu per geras 🙂

 

Kuo būtum, jei galėtum rinktis?

A.Č.: Kalėdų seniu.

 

 

Netikėta interviu pabaiga – tavo klausimas interviueriui:

A.Č.: Arūnai, tikrai labai įdomu sužinoti, kas tave paveikė užsiimti šia visiškai nauja veikla?

AF1: Aleksejau, galėčiau atsakyti tradiciniu „nežinau“, bet po tokių įdomių istorijų man būtų gėda „nusifutbolinti“ 🙂

Jau pirmame interviu, kur kalbinau Vytą „Yes“, jam sakiau, kad tam tikrą įtaką šiam mano žingsniui padarė Vladimir Pozner – jo interviu laidos, kelionių dokumentika, knygos bei jis pats – jo požiūris į gyvenimą, jo profesinis profesionalumas. Ir dar – visuomet įdomu sužinoti, kas slepiasi už tos matomos kiekvieno iš mūsų oficialios, visiems matomos kaukės. O kas slypi ten giliau, viduje? Kokių veiksnių esame varomi į priekį? Kodėl renkamės gyvenime vieną ar kitą kelią?..

 

 

2 thoughts on “Interviu su… Alekseju Čerešniovu

  1. Geriausias “šefas” su kuriuo teko dirbt, jis iš tų kuris pats tikrai nebijo rankų teptis ir tas kuris atsižvelgia į pavaldinių nuomone. Battery jį pravardžiavo “Sensejum” nežinau kiek tai kitiems rimta buvo, bet man jis tikrai lyg mokytojas, didžiausia pagarba.

    Like

Leave a Reply

Fill in your details below or click an icon to log in:

WordPress.com Logo

You are commenting using your WordPress.com account. Log Out /  Change )

Google+ photo

You are commenting using your Google+ account. Log Out /  Change )

Twitter picture

You are commenting using your Twitter account. Log Out /  Change )

Facebook photo

You are commenting using your Facebook account. Log Out /  Change )

Connecting to %s