Papasakok trumpai apie save, kitaip tariant – prisistatyk skaitytojams – kas / iš kur / kodėl / kaip / kam? 🙂

V.K.: Esu Vytenis Kudarauskas, šiuo metu man 24 metai. Gimiau ir užaugau mažame pasienio miestelyje Lazdijuose. Dar būdamas moksleiviu pradėjau save matyti automobilių žurnalistu, todėl baigęs mokyklą įstojau į žurnalistikos studijas. Taip suderinau, galima sakyti, visą gyvenimą lydėjusį pomėgį automobiliams ir rašymą. Galiausiai tapau tuo kuo norėjau, dirbu darbą kurį mėgstu.

ne tik apie F-1

Kada ir kodėl susidomėjai būtent “Formule-1”?

V.K.: Pemenu kai per Lietuvos Televiziją rodė NASCAR ir „Formulės-1“ lenktynes. NASCAR dingo, „Formulė“ liko. Kadangi automobiliai domino nuo vaikystės, buvo potraukis ir lenktynėms. Be to formulę žiūrėjo ir brolis su tėčiu, mama taip pat šiek tiem domėjosi. Atrodo, kito pasirinkimo ir nebuvo.

Kokius kriterijus išvardintum, dėl kurių F-1 yra išskirtinė būtent tau?

V.K.: Tai labai konkurencingas sportas. Čia kovoja lenktynininkai, komandos, mechanikai, tos pačios komandos pilotai tarpusavyje. Man tai ypač patinka. Taip pat „Formulė“ yra ir labai techniškas sportas, todėl ir šiuo atžvilgiu ji yra išskirtinė. Nemanau, kad yra kita tokio aukšto technologinio lygio automobilio sporto šaka, kaip „Formulė“.

Ar turi mėgstamiausią F-1 pilotą ir dėl kokių bruožų tau patinka būtent jis? O kokios jo savybės nepatinka?

V.K.: Per visą laiką kiek žiūriu „Formulę“, turėjau kelis mėgstamus pilotus, tačiau nuo pat debiuto „Minardi“ komandoje pradėjau palaikyti Fernandą Alonso. Kartais su broliu ir dabar pamename kaip Monako GP metu, važiuodamas su lėtu „Minardi“ už savęs sėkmingai laikė kur kas greitesnį David‘ą Coulthard‘ą su „McLaren“. Taip, Monakas nėra patogi trasa lenkimams, bet šioje vietoje Alonso parodė, kad jis turi gerus lenktynininko įgūdžius. Jis greitas, stabilus ir atsakingas. Nepamenu, kada Alonso būtų sukėlęs avariją, ką nors išstūmęs už trasos ribų ar pasielgęs kaip nors kitaip nesportiškai, kitų lenktynininkų atžvilgiu. Net ir aršiausioje kovoje jis paliks bent plauką vietos. Manyčiau šiuo metu, Alonso meistriškiausias ir geriausias lenktynininkas rikiuotėje. O į lenktynininko sąvoką, mano manymu, įeina daugiau nei kai kurie galvoja, kad geras lenktynininkas tas, kuris laimi. Taip, sutinku, kad „Renault“ ar „Ferrari“ jis gyveno kaip pomidoras šiltnamy, tačiau trasoje jis kaunasi su kitais pilotais ir ten autoritetai ir mylavimai dingsta. Todėl šiuo atžvilgiu, nesvarbu kas esi komandoje, svarbu kaip atrodai trasoje. Ir tegul daug kas nesutiks, bet Alonso šiuo metu geriausias. Toli gražu, nesakau, kad visi kiti palyginti su juo yra niekam tikę. Šiemet maloniai nustebino Danielis Ricciardo, puikių savybių turi Lewisas Hamiltonas, stabilumą demonstruoją Jensonas Buttonas, Valteri Bottas ateityje taip pat tikiu, kad bus labai aukštos klasės pilotas. Tai puikūs pilotai, bet pavyzdžiui iš to ką matau, visiems reikia bolido, kuris puikiai tiktų vairavimo stiliui arba turėtų kitų stiprių savybių, kai Alonso dirba maksimaliai su tuo ką gauna. Ir važiuoja, ne retai, akivaizdžiai geriau nei komandos draugas. Taip, čia daugelis tų kurie Alonso nemėgsta, prisimins berods 2007 metų sezoną, kai debiutavo Hamiltonas. Bet tas sezonas yra kaip teiginys išimtas iš konteksto ir kai kalba pakrypsta šia linkme, mano minėtas sezonas yra vienintelis argumentas paminėti, kad Alonso buvo „suvarytas“. Bet nereikia pamiršti, kad „Formulėje“ yra milijonas faktorių, kurie nulemia galutinį rezultatą ir šioje vietoje atsiranda technika, komanda, strategija ir t. t.
Kaip lenktynininką Alonso labai mėgstu, bet kaip žmogus, man jis tikrai nėra pavyzdys. Gal kartais kiek per daug užrietęs nosį atrodo… Nežinau net kaip įvardinti. Pavyzdžiui jeigu mano geriausiu draugu norėtų būti Alonso ir Buttonas, rinkčiausi pastarąjį. Bet kaip komandos vadovas, daryčiau viską, kad turėčiau Fernando.

Ką pakeistum, kad „Formulė-1“ taptų įdomesnė kaip sportas ir kaip šou žiūrovams, bet kartu įdomi lenktynininkams ir patraukli rėmėjams?

V.K.: Būdų lenktynių savaitgalį padaryti kaip įmanoma įdomesnį buvo ne vienas ir ne du. Mane kiek erzina DRS. Bet žiūrovams tai suteikia įdomumo. Dvigubų taškų taisyklė šiemet išlaikė intrigą iki paskutinio etapo, tačiau bendrai paėmus, kvailystė. Vienas padangų komplektas visoms lenktynėms vertė važiuoti atsargiau, bet kažkam padangų nepataupius matydavom įdomių kovų ir lenkimų. Pavyzdžių galima rasti ir daugiau, bet išvada viena – bet kas turi savo privalumų ir trūkumų. Jeigu būtų mano valia, gražinčiau kuro papildymą. Tai leisdavo žaisti strategijomis, manau ir padangas tokiu atveju būtų galima išnaudoti kitaip. Tai tikrai patiktų žiūrovams. Rėmėjams manau pasitarnautų labai apkalbamos biudžetų lubos. Komandoms būtų lengviau kvėpuoti, bet tokiu atveju dingtų komandų pranašumas, kurios turi didesnius išteklius. Tačiau rėmėjai ir mažosios ekipos plotų rankomis iki paraudonavimo. Mažosioms būtų lengviau gauti pinigų, rėmėjai žinotų kiek jiems reikia sumokėti, nei daugiau nei mažiau. Žinoma, galima grįžti prie to, kad didžiosios komandos nesidžiaugtų. Pavyzdžiui, kodėl joms reikia atsisakyti dalies gaunamų pinigų, uždirbti mažiau, mažinti savo pajėgumus? Bandymai sezono metu padėtų didinti konkurenciją, tačiau būtų kirvis mažoms komandoms. Gal reikėtų sudėti visų čempionate dalyvaujančių komandų biudžetus, padalinti juos iš komandų skaičiaus ir gautą vidurkį paversti biudžetų lubomis. Trumpai būtų taip – gražinti kuro papildymą, gražinti bandymus sezono metu, nustatyti biudžetų lubas ir leisti komandoms su tuo verstis kaip nori. Tiesa, bandymams reikėtų leisti naudoti tik atsarginius pilotus. Nes dabar nesuprantu, koks yra jų vaidmuo komandose. Sėdi ant suoliuko ir viskas.

Ką manai apie F-1 valdymą bei verslo modelį? Kaip atrodys F-1 po Bernie Ecclestone‘ o (juk tai kažkada įvyks)?

V.K.: Pradėsiu nuo kitos pusės, nuo Bernie. Jis kadaise pardavinėjo naudotus automobilius. Manau, kad naudotų automobilių pardavėjai yra labiausi sukti žmonės, geriausiai mokantys parduoti. Jie yra nuoširdūs sukčiai. Toks pats yra ir Bernie. Jo verslumo ir apsukrumo įgūdžiai fenomenalūs. Jei ne jis, „Formulė“ tikrai nebūtų tokia, kokią ją turime šiandien. Ar jis viską daro teisingai? Galima sakyti, kad ne. Kad jis „lupa“ per didelius pinigus už GP organizavimą iš trasos savininkų, per mažai duoda komandoms, nori atsisakyti etapų, kurie jam nėra pelningi… Bet palaukite. Jis yra verslininkas. Jeigu yra kas moka, kiek jis prašo – jis ima. Jei kažkas negali sumokėti, jis pakeičiamas kitu. Parodykite man verslininką, kuris nenori uždirbti pinigų? Būtų visiškai nelogiška. Komandos gal kiek ir nuskriaustos, joms galėtų būti mokama daugiau, arba pinigų srautai skirstomi kitokiu principu. Bet vėl gi, tai yra sportas. Kokiame sporte už paskutinę vietą įteikiamas prizas kaip pirmos vietos laimėtojui? Manau, kad dažnai kritika Bernie atžvilgiu yra nepasverta. Pirma reikia ne jį kritikuoti, o pažvelgti į viską iš verslininko pusės. Man tik išlieka mįslė, ar jis vadovaujasi posakiu „O po manęs nors ir tvanas“, ar jis nuoširdžiai nori paruošti dirvą tam, kas ateis po jo. Bet kokiu atveju, iš dabar matomų ir girdimų žmonių, neįsivaizduoju nei vieno, kuris galėtų užimti Bernie vietą. Flavio Breatore? Ne… Nemanau. Jis suktas, bet nemanau, kad suvaldytų viską taip kaip Bernie. Be to, rankos labai suteptos. Na gerai, Bernie irgi susitepęs, bet moka visa tai užglaistyti. Flavio – ne.
Sunku įsivaizduoti, kas bus po Bernie. Galbūt „Formulė“ taps patrauklesnė, o gal nuo auto sporto karalienės nusiris iki „kekšės“ lygio. Viskas priklauso nuo žmogaus, kuris užims Bernie vietą. Pasikartosiu, šiuo metu tokio žmogaus nematau. Todėl linkiu, kad Bernie dar nepasitrauktų.

F-1 fanas / žiūrovas / gerbėjas – apibūdink jį. Ar tu irgi toks?

V.K.: Fanas ir gerbėjas manau labai panašūs. Jie laukia lenktynių, domisi viskuo kas vyksta tarp lenktynių, tarp sezonų, jiems įdomi šio sporto istorija. Tai žmonės, kurie keliauja į lenktynes ir aistringai palaiko kažkurią komandą ir lenktynininką, nešioja atributiką ne tik lenktynių savaitgaliais, bet ir kasdieniam gyvenime. Žiūrovas, tai tas kuris pasitenkina lenktynėmis sekmadienį ir jam daugiau nieko nereikia. Toliau transliacijos jis nesidomi. Žiūrovui net nereikia stebėti visų sezono lenktynių. Aš save priskirčiau prie gerbėjo. Neperku aš atributikos, net modeliukų ar kitokių „Formulės – 1“ dalykėlių neturiu. Bet man labai įdomi šio sporto istorija, technika ir žinoma visada nekantraudamas laukiu lenktynių. Domiuosi tuo, kas vyksta tarp lenktynių savaitgalių ir tarp sezonų. Bet nesu kažkieno fanatikas sienas tapetuojantis plakatais.

Koks F-1 istorijos momentas ar įvykis tau yra labiausiai įstrįgęs atmintin? Ar jis buvo toks svarbus, kad galbūt įtakojo tavo asmeninį gyvenimą?

V.K.: Tokio įvykio, kuris padarė įtaką mano asmeniniame gyvenime, „Formulėje“ dar nebuvo. Tačiau iš visko, ką esu matęs, man labiausiai įstrigo avarijos pasibaigusios tragedijomis. Sukrečiančios avarijos ir jų aplinkybės vertė pažvelgti į „Formulę“ kiek kitaip. Kai pamačiau dokumentinį filmą, kuriame pasakojama apie pačius „žiauriausius“ šio sporto laikus, buvau šoke. Lenktynininkai boliduose sudegdavo, žūdavo avarijose, vienas net nuskendo. Šiandien tai sunkiai suvokiama, o prieš pusę amžiaus buvo kasdienybė.

Kaip manai – kuo F-1 gali būti įdomi verslo žmogui? Kokias paraleles matai tarp F-1 ir verslo?

V.K.: Verslas „Formulę“ apsupęs iš visų pusių. Pati „Formulė“ yra verslas. Manau, kad 95 procentai „Formulės“ yra verslas ir reklama, visa kita sportas. Ateinančios ir išeinančios komandos parodo, koks šis verslas gali būti skausmingas. Šiandien mūsų dėmesį atkreipė nepavykę verslo projektai, „Caterham“ ir „Marussia“. Bet manęs tai nestebina. Per visą laiką kiek stebiu „Formulę“ atėjo ir išėjo gal dešimt komandų, jei ne daugiau, neskaičiuojant automobilių gamintojų. Apskritai, pastarieji metai buvo ganėtinai stabilūs, todėl nereikia per daug raudoti dėl tų kurie pasitraukė. Tokių buvo ir bus visada.
Komanda yra verslo objektas. Jokia čempionate dalyvaujanti komanda čia nežaidžia tik dėl malonumo. „Ferrari“ biudžetą susirenka iš rėmėjų ir išmokų už transliacijas, dar tas vadinkim „Ferrari“ mokestis už dalyvavimą. Komanda dalyvauja nuo pat pradžios, pats sportas sulaukia daug dėmesio vien dėl šios komandos ir galiu garantuoti, visi be išimties, nori atstovauti šiai komandai, nesvarbu kokia jos būsena. Čia kaip ir kiekvieno vairuotojo svajonė pavairuoti „Ferrari“, nepaisant to, kad yra ir geresnių tokios klasės automobilių. Bet įvaizdis daro savo. Net ir paimkim vieną jų rėmėją „Marlboro“. Reklamuoti tabako gaminius draudžiama, bet nepaisant to, kad ant raudonojo bolido nerasime nei vienos užuominos apie cigaretes, „Marlboro“ moka milijonus už reklamą. Tai tik įrodo, kokią vertę turi ši komanda. Toliau pavyzdžiui „Red Bull“. Jie perėmė žlungančią „Jaguar“, buvo investuoti dideli pinigai. Investicija pasiteisino. Dabar ši komanda biudžetą surenka iš rėmėjų ir iš principo „Red Bull“ vardas reklamuojamas kitų lėšomis. Puikus verslo pavyzdys „Formulėje“. Netikiu, kad jie lenktyniautų toliau, jei dabar komanda reikalautų tiek pinigų iš „Red Bull“ kišenės, kiek surenkama iš rėmėjų. „Williams“ mes žinome, kaip „Formulės“ komandą, bet toli gražu ne visi žino, kad jie susiję ir su Le Manu, raliu ar įprastiniais gatvėmis riedančiais automobiliais. Komanda ir joje dirbantys žmonės kuria technologijas, kurios parduodamos ir pritaikomos kitose srityse. Taigi, komanda yra bazė, skirta kurti naujus produktus ir pats vardas, jeigu tik komandai sekasi, tampa nemenku svertu kalbant su kitomis įmonėmis, kurios perka jų technologijas. Tokiam gamintojui kaip „Mercedes“ tai prestižas ir puiki reklama, ypač jei tampama čempionais, kaip šiemet. Šiuo titulu jie gali girtis ištisus metus. Na ir kas, kad tarkim nerasime nieko bendro jų gaminamuose automobiliuose ir boliduose. Svarbu ženkliukas tas pats. Kad „Formulė“ nėra lengvas verslas parodo dabartinė „McLaren“ situacija. Jei ne grįžtanti „Honda“, manau Rono Deniso veidas būtų dar rūškanesnis nei įprastai. Šiai komandai panašu labai sunku pritraukti rėmėjų. Ir viskas tik dėl to, kad jie ne rikiuotės priekyje. Gal ir vadyba pas juos ne kokia. Gal būt daug laiko ir dėmesio atima sportinių automobilių gamyba, todėl kenčia komanda. Priežasčių gali būti įvairių, tačiau akivaizdu viena – net ir tokiai komandai gali būti sunku.

Kokį automobilį pats vairuoji ir kodėl būtent šį? Ar yra kokia įdomi pasirinkimo/įsigijimo istorija? Gal esi kokio nors autogamintojo gerbėjas?

V.K.: Šiuo metu vairuoju antros kartos „Renault Scenic“. Taip išėjo. Ieškojau „Renault Megane“ arba „Laguna“, o „Scenic“ buvau nusprendęs rinktis tik jei rasiu versiją su panoraminiu stoglangiu, dyzeliniu varikliu, lengvojo lydinio ratlankiais ir krūva kitų dalykėlių, kurie „Megane“ ar „Laguna“ nebuvo būtini. Bet taip nutiko, kad radau tokį „Scenic“ apie kokį sau ir kalbėjau, o visi apžiūrėti „Megane“ ir „Laguna“ neįtiko mano vidiniam balsui. Negalėjau apgaudinėti pats savęs. Lyg pats išsikalbėjau šį automobilį ir suradęs tokį, kuris iki menkiausios smulkmenos atitiko tai ko norėjau, negalėjau nueiti pro šalį.
Esu ir „Renault“ markės gerbėjas. Man patinka šių automobilių stilistika, išskirtinumas, važiavimas, bet svarbiausia saugumas už protingą kainą. Jie nėra nuobodūs. Ir visiems kritikams, kurie teigia, kad ši markė yra niekam tikusi, galiu pasakyti tiek, kad kiekvienas renkamės, kas mums patinka. Mano prioritetai yra vienokie, kitų – kitokie. Todėl niekada niekam neperšu „Renault“, jeigu jiems reikia kitokio automobilio. Tuo pačiu, nekreipiu dėmesio į tuos, kurie sako, kad padariau klaidą įsigijęs „Scenic“. Pirkau jį sau. Beje, pirmasis mano automobilis buvo „Renault Laguna“, antrosios kartos. Labai patiko, bet teko atsisveikinti, nes gedimų buvo daugiau nei kišenėj pinigų. Tačiau nepaisant visko, prisimenu tą automobilį su šypsena ir nei kiek nekeikiau ir nekeikiu.
Čia nebaigsiu, nes „Renault“ visgi nėra mano mėgstamiausia ir mylimiausia markė. Kartą paragavau nuodo pavadinimu „Alfa Romeo“. Tai buvo 147 modelis. Įsimylėjau. Ir visi šio gamintojo automobiliai, prie kurių teko prisiliesti turi tai, ko neturi joks kitas automobilis. Dizainas, taip pat užburiantis. Kažkokią ypatingą aurą turi šie automobiliai. Knygą galėčiau parašyt apie juos… Dabar esu ramus dėl to, kad jau žinau kas pakeis dabar vairuojamą „Scenic“. Tai bus „Alfa Romeo“. Be jokios menkiausios abejonės. Jau vietoj „Scenic“ norėjau pirkti kitą Alfą, bet galimybes reikėjo vertinti realiai. Norima Alfa buvo per brangi. Tenka pakentėti.

Ar mėgsti greitį? Kaip ir kur realizuoji šį potraukį?

V.K.: Greitį mėgstu. Bet ilgą laiką juo jau nebepiktnaudžiauju. Jeigu noriu palakstyti, yra vietų ir be gatvių ar viešo naudojimo kelių. Anksčiau buvo kvailų lakstymų, laimei be eismo įvykių, bet tikrai tuo nesididžiuoju ir nepatariu kitiems. Pamenu su keliais draugais buvom nuvykę į „Nemuno žiedą“, susimokėjom pinigus ir valandą lakstėm trasoj. Čia buvo teisingas sprendimas.

Kaip tavo aistra ar meilė automobiliams / autosportui labiausiai įtakojo tavo gyvenimą?

V.K.: Tikriausiai taip, kad galiausiai esu automobilių žurnalistu. Pomėgis išsirutuliojo į darbą, o kai darbas yra pomėgis, tai manau geriau būt ir negali. Todėl šioje vietoje neišsiplėsiu.

Kita pusė

Ar tavo profesija sutampa su tavo dabartine veikla? Papasakok plačiau, jei nesutampa.

V.K.: Pagal išsilavinimą esu žurnalistas. Šioje srityje ir dirbu. Gal ateis metas, kai pasuksiu kitu keliu, bet šiuo metu mane visiškai tenkina dabartinis darbas.

Tavo verslas / darbas. Kodėl? Kuo jis „veža“?

V.K.: Jeigu esi automobilių mėgėjas ir užkietėjęs vairuotojas, kas gali būti geriau už galimybę išmėginti aibę skirtingų automobilių? Tuo mano darbas ir veža. Aš tai galiu ir darau. Daug kas į tokią galimybę žiūri kaip į svajonės išsipildymą. Man svajonė išsipildė. Tik čia yra vienas šalutinis poveikis… Būna, kad išmėginu automobilį ir nenoriu su juo atsisveikint. Jis taip patinka, kad norisi sau ir pasilikt arba pasivažinėt dar šiek tiek. Būna, kad širdis dūžta atiduodant raktelius…

Tavo hobby? Kuo jis susijęs su F-1? O su tavo asmenybę?

V.K.: Dabartinis hobis yra plastikinių automobilių modeliukų klijavimas. Dažau, klijuoju, konstruoju. Šiaip ne retai sulaukiu komentarų, kad mano abi rankos kairės. Bet su modeliukais kažkaip susitvarkau ir didelių klaidų nedarau. Net pačiam buvo kiek keista, kad neblogai sekasi. Anksčiau užsiiminėjau laisvojo skridimo aviamodeliais. Čia panašumų į „Formulę“ galima atrasti. Čia yra sportinė konkurencija, nes nori pasiekti kuo geresnį rezultatą, stebi kitus dalyvius, galų gale turi savo bolidą – lėktuvėlio modelį. Jį reikia tobulinti, remontuoti, bandyti. Labai įdomu, bet šiuo metu šį pomėgį apleidau. Tikėtina, kad visam laikui…

Kokius bruožus vertini žmonėse? Kalbu tiek apie draugus, šeimą, tiek ir apie verslo partnerius ar kolegas?

V.K.: Konkretumą ir atsidavimą. Be šių dalykų manau negalima dirbti nei su kolegomis, nei versle, o ir šeimoje tai reikalinga. Patinka ir kai konkrečiai žinau kas, kaip, kur, kada. Tuomet kur kas lengviau gyventi.

Kokie žmonės padarė didžiausią įtaką tavo gyvenimui?

V.K.: Tėvai, seneliai ir brolis. Visi įdėjo savo indėlį į mano pasaulio supratimą, į tai kaip reikia elgtis su kitais. Pavyzdžiui tėtis man visada buvo pavyzdys, kaip reikia vairuoti. Kalbu ne apie pačia techniką, bet apie solidarumą ir supratingumą kelyje. Niekada sąmoningai niekam nėra sutrukdęs, visada elgiasi apgalvotai. Jei atkreipi dėmesį, tai visa tai sugebi perkelt ir į kitas gyvenimo sritis. Mama puikus pavyzdys, kai reikia bendrauti su žmonėmis, kad kartais reikia kantrybės. Ir jeigu išmanai savo sritį, esi specialistas, turi žmonėms padėti kaip įmanoma geriau, nes toks tavo darbas. Šito išmokau stebėdamas mamą. Brolis už mane vyresnis, todėl visada buvo artimas pavyzdys, toks kaip ir autoritetas. Jei jis sako, kad čia nieko gero, vadinasi nieko gero. Seneliai sąžiningumo ir santarvės pavyzdys.

Įdomiausia istorinė asmenybė, su kuria norėtum susitikti. Ko paklaustum / apie ką norėtum pasikalbėt?

V.K.: Su Neilu Armstrongu. Tikriausiai sunku būtų žodžiais apsakyti, ką jis patyrė Mėnulyje, bet klausyčiausi visko ką jis pasakoja ir stengčiausi tai įsivaizduoti. Taip pat labai norėčiau sužinoti, kaip jis sugalvojo garsųjį pasakymą „tai mažas žingsnelis žmogui, tačiau milžiniškas žingsnis žmonijai“. Man tai tikriausiai viena prasmingiausių ir nuostabiausių frazių kokią esu girdėjęs. Idealiu laiku, idealiai pasakyta. Gal būt pats Neilas nebuvo labai įdomus ir spalvingas žmogus, tačiau jo patirtis, būtent tokia.

Kaip apibūdintum sėkmę ir kaip – laimę?

V.K.: Sėkmė, kai laimi milijoną. Juk tai iš tikrųjų sėkmės reikalas. Dalykas, kuriam negali daryti įtakos. Nusiperki bilietą ir negali rinktis kamuoliukų, kurie iškris. Laimė, kai pats uždirbi milijoną dirbdamas sau mėgstamą darbą. Tuomet esi laimingas, nes rezultato pasieki savo jėgomis. Tuomet ir vertybės kitokios manau. Tik čia gal toks įdomus pastebėjimas… Sėkmės aplankytas žmogus kurį laiką būna laimingu. Tuo tarpu apie laimingą sakoma, kad jis lydimas sėkmės.

Ką gali atleisti, o ko – ne?

V.K.: Labai pykstu ant žmonių, kurie yra nedėkingi. Tarkim kažką pavežu, deginu kurą, kiek gaištu savo laiką, o kai reikia pastatyt alaus, tas žmogus sako, kad nėra už ką. Kitą kartą kai reikia pagalbos, jis gali būt ramus, nepadėsiu tikrai. Negaliu atleist kvailiams kelyje. Tarkim važiuoju sau ramiai, mane aplenkia ir iškart stabdo, nes daro kairį posūkį… Žmogau, tu kvailas kaip bato aulas. Ir save į pavojų statai ir kitiems trukdai. Čia tik pavyzdys, nes kvailų poelgių kelyje prisižiūriu tiek, kad stebiuosi kaip dar nepražilau. O visa kita galiu atleisti, daugiau mažiau.

Tavo stipriausia ir silpniausia savybės.

V.K.: Pradėsiu nuo silpniausios, nes jos ieškoti nereikia. Tai tinginystė. Kartais labai tingiu kažką padaryti, todėl ne retai viską darau paskutinę akimirką. Seniau tai buvo labai opi problema, dabar po truputį tinginystę apgaunu. Stipriausia… Kažkodėl kai reikia kalbėti apie tai, visada tampa nesmagu, nes atrodo, kad tai pagyra sau pačiam. Gerai, tebūnie tai bendravimas. Galiu bendrauti beveik su bet kuo apie bet ką. Čia tikriausiai draugiškumo ir tolerancijos dar yra.

Kuo būtum, jei galėtum rinktis?

V.K.: Norėčiau būti automobilių bandytoju. Ne žurnalistu, o tokiu „biču“ kaip Valentino Balboni, kuris yra buvęs „Lamborghini“ vairuotojas-bandytojas. Nors ne… Norėčiau būti toks automobilių žurnalistas, koks automobilių bandytojas buvo Balboni. Taip, čia būtų tiksliausiai. O iš esmės, esu tuo, kas ir norėčiau būti.

Netikėta interviu pabaiga – tavo klausimas interviueriui:

V.K.: Kokią poziciją ir kodėl, norėtum užimti „Formulės – 1” komandoje? Lenktynininkas, vadovas, mechanikas ar kažkas kitas?

AF1: Hmmz… Jei svajot galima, tai lenktynininku 7-am dešimtmety 😉
Jei labiau prie realybės – manau, kad būtų įdomu dirbti ne komandoje, o FOM. Kažkur netoli Bernie Ecclestone’o 😉