Interviu su… Artūru Kundeliu

Sveiki!

Mano nauja interviu rubrika debiutavo prieš savaitę. Anuomet bendravome su daugkartiniu GO-1 čempionu.
Šįkart atėjo laikas naujam pašnekovui. Jis nėra ir nebuvo susijęs su kartingu, tačiau jo vardas tūrėtų būti girdėtas ir jums. Kas jis?

Artūras Kundelis – daugumai galbūt žinomas kaip tautietis, prieš kelis metus BMW rengto konkurso „Ultimate Blogger“ dalyvis, o kitiems turėtų būti labiau žinomas kaip „Fast Lap“ lenktynininkas, Nemuno žiedo bei Niurburgringo „kankintojas“ bei keliautojas.

Šiandien Artūras yra mano rubrikos „AF1@F1: Interviu su…“ svečias.

Mane tiesiog sužavėjo jo atsakymai, mąstymo eiga, dėmesys detalėms ir požiūris į daugelį dalykų. Tikiuosi, jūsų įspūdžiai bus panašūs.

Artūrai, tavęs nepažįstantiems visų pirmą siūlyčiau perskaityti dviejų tavo kelionių į Niurburgringą aprašymus – http://www.f-1.lt/straipsnis.php?id=126 ir http://www.f-1.lt/straipsnis.php?id=131. Bent jau man atrodo, kad tai gali būti šioks toks „introduction into personality“. Ką apie tai manai pats?

A.K.: Šitos dvi kelionės man nelengvu metu atvėrė platų ir gražų pasauli, pilną neatrastų vienas už kitą įdomesnių dalykų. Iki tol – po tam tikrų sveikatos problemų, jau buvau praleidęs 5 metus vežimėlyje be didelės vilties pamatyti daugiau nei buto sienų ribos. Nelengva apsakyt jausmą, kai iš savotiško neterminuoto kalėjimo, vos kelis mėnesius su vairuotojo pažymėjimu kišenėje, staiga pildai savo
tuometines utopines svajones: leki Nordschleife asfaltu ir po dienos žvelgi į Spa-Francorchamps panoramą nuo Eau Rouge. Didžiulis situacijos
kontrastas.
Neperdedamas, (veikiau – “nedadėdamas”), sakau, kad tais metais gyvenimas visiškai pasikeitė t.y. prasidėjo ir, manau, tuo metu mano jauno, naivaus ir žingeidaus rašyti straipsniai tai visai atspindi.

“Intro to personality”, galbūt šiandien jau nebebūtų visiškai tikslu, laikai nestovi vietoje, bet šiaip panašiai. 🙂

.

Iš kur pas tave atsirado meilė autosportui? Gal pradėjai nuo žaidimų?

A.K.: Dar būdamas 12-os, PS1 dėka, jau pakankamai neblogai mokėjau pagrindines pasaulio trasas. Laikui bėgant technologijos tobulėjo, atsirado pirmieji rimtesni simuliatoriai ir vairai. Trasų bendras pažinimas virto į ganėtinai “hardcore” virtualią kovą dėl šimtųjų sekundės dalių. Virtualus autosportas, jį “geekinant”, suteikia didžiules teorines
žinias, kurias įgyti tikroje trasoje kainuotų labai daug.
Pradedi suprasti automobilio reguliavimo svarbą, įvairių parametrų atsiliepimą jo valdymui, padangų veikimą. Išmoksti sportinio vairavimo ABC: svorio “permetinėjimą”, gebėjimą automobilį versti “šokti” ant galinės ašies sukibimo ribos. Koncentraciją ištęstus laiko tarpus ir jos nepraradimo svarbą, trasos etiketą (racecraft) ir dar daug ko.

Rezultate, paėmus į rankas tikrą vairą ir pradėjus pirmą gyvenime Niurburgringo (ir išvis – realybės) ratą, siurprizų buvo nebe tiek ir daug. Įspūdi sukėlė tik iki tol dar nepatirtos G apkrovos (iki pirmo rato Niurburgringe, realybėje nebuvau važiavęs ar vežtas tikrai greitai) ir pastovų žinojimą, kad jei žiopsosi, gali labai greitai “užkišti” supercar’ui ar dar blogiau – motociklui ir tuomet klaida gali kainuoti gerokai daugiau nei asmeninis “BVP” 🙂

Nuo tada lenktynininkų darbą pradėjau gerbti dar labiau ir galutinai išsigydžiau bet kokį “heitinimą”. Profesionalų, ypač F1 pilotų, fizinio, protinio ir patirties lygio suvokimas labai kuklina patį.

.

Neseniai sužinojau apie tavo pastangas ir rezultatus bandant atsistoti iš vėžimėlio. Buvau teigiamai apstulbęs!!! Gal galėtum kažką plačiau apie tai papasakoti, aišku, jei tik manai, kad ši informacija gali kažkam, esančiam panašioje padėtyje, labai praversti?

A.K.: Priežastys dėl ko žmonės atsiranda vežimėliuose – dažnai panašios – neurologinės, bet situacijos labai skirtingos ir su daug random aplinkybių. Todėl, jokių stebuklingų piliulių, visus statančių ant kojų nėra (kol kas!).

Yra next best thing – “decarboxylated” medicininė kanapė kartu su aukštos kokybės mityba. Čia labai suabstraktintai. Į tai įeina labai daug gilesnės informacijos. Visiems nuoširdžiai rekomenduoju pasidomėti apie tai patiems, bet plėstis negaliu, nes tema teisiškai jautri, blog’as ne mano ir ne apie tai! 🙂

Kas liečia mano paties progresą, jausmas save pamažu “atsiiminėti” – labai geras, bet kol kas dar tik pradžia ir kas bus toliau, niekas negali žinoti ir viskas all hopes, not expectations, todėl ir trimituoti per daug dar nenoriu 🙂

 

Toliau seka mano standartinių klausimų sąrašas. Kartu su blogo skaitytojais labai laukčiau įdomių ir išsamių atsakymų! Ačiū labai!

 

Papasakok trumpai apie save, kitaip tariant – prisistatyk skaitytojams – kas / iš kur / kodėl / kaip / kam? 🙂

 

A.K.: Labas, aš Artūras. 🙂 Kai buvau paauglys, nutiko eilė šiek tiek fucked up dalykų, dėl kurių galutiniam rezultate teko patirti staigų ir drastišką pasikeitimą gyvenime – paralyžių.
Nemažai žmonių bus kažką apie mane girdėję, nes po visos nelaimės pradėjau kiek viešokai užsiimti auto veikla: bastymasis po trasas su BMW, važiavimas Nurburgring Nordschleife, rašymas apie tai ir bendras contributinimas F-1.LT, vėliau – mėgėjiškas autosportas Lietuvoje, Ultimate Blogger konkursas ir dar visko! Gyvenimas leido sutikti žmonių iš labai skirtingų backgroundų, todėl ir aš esu žinomas iš įvairių pusių 🙂

 

Apie F-1 ir…

Kada ir kodėl susidomėjai būtent “Formule-1”?

A.K.: 1997-98 m. Kodėl, neatsimenu tiksliai, bet mokykloje išgirdau ginčą tarp Schumacherio ir
Villeneuve’o palaikytojų ir turbūt įdomu pasidarė, kas teisus. 🙂

2000 m. tai pradėjo virsti į fanatizmą. O po metų, deja, tuo metu gulėdamas sterilioje antibakterinėje reanimacijos palatoje, apkabinėtas visu full blown
medical equipmentu, kažkaip sugebėjau išsireikalauti TV iš vyr. gydytojo kabineto, kad pažiūrėčiau 2001 Kanados GP, nors “ištempiau” tada gal tik pusę rato, bet mission accomplished! 🙂

Kokius kriterijus išvardintum, dėl kurių F-1 yra išskirtinė būtent tau?

A.K.: Jei būtent man ir būtent šiai dienai, suabejočiau ar ji išvis tokia yra – išskirtinis, labiau,
autosportas kaip toks. Bet jei apie F1, tai greičiausiai sentimentai, nostalgija ir įprotis sekti įvykius. Iš blogosios pusės – gerokai per daug politikos ir pinigų įtakos, bet su ta problema susiduria bet kokia organizacija išaugusi iki tam tikro lygio.

Ar turi mėgstamiausią F-1 pilotą ir dėl kokių bruožų tau patinka būtent jis? O kokios jo savybės nepatinka?

A.K.: Šiandien aš labai gerbiu beveik visą rikiuotę, nes jie visi tikrai neįtikėtinai physically ir mentally kieti žmonės!

Išskirčiau galbūt Fernando Alonso. Labai norėjau jį Ferrari matyti su R.Kubica.

Ką pakeistum, kad „Formulė-1“ taptų įdomesnė kaip sportas ir kaip šou žiūrovams, bet kartu įdomi lenktynininkams ir patraukli rėmėjams?

A.K.: Mano sėkmės formulė panaši į Niki Laudos.
800-1200 AG turbo varikliai su kuo didesniu sukimo momentu ir sveika doze turbo lago. Begėdiškai platūs ir pakankamai ilgaamžiai slickai gale. Labai stipriai apribota aerodinamika, ypač gale. Primityvesnė telemetrija (turint omeny, kad jos visai atsikratyti būtų nerealistiška ir neteisinga).

Automobiliai turi versti pilotus (ir atvirkščiai) dirbti ne mygtukais, o raw human pojūčiais ir instinktais. Sukimo momentas, turbo lagas ir patvarios galinės padangos skatintų rizikuoti iš posūkio spaudžiant anksčiau, taip padidinant klaidos tikimybę, kas ultimately reiškia kovą ir lenkimus be tokių svetimkūnių kaip DRS.

Telemetrijos ribojimas sumažintų žmonių su akiniais boksuose įtaką lenktynių metu ir perkeltų tą atsakomybę pilotui.

Nors dabartiniai power unitai yra gerokai arčiau tos vizijos, negu buvo V8, bet manau, tai yra prastai
įgyvendinta idėja. Ne dėl garso, cilindrų skaičiaus ar darbinio tūrio, o dėl veidmainiškumo su ekologija bei kaštų mažinimu. Dar neregėto, labai sudėtingo ir brangaus principo jėgainės kūrimas per ribotą laiką man nė per vieną vietą nekvepia išlaidų mažinimu ir yra didelė dalis dėl ko F1 šiuo metu yra finansinėje nesąmonėje.

Man, kaip žiūrovui MGU ar Brake-by-wire sistemos jaudulio nekelia. Pagarbą inžinieriams ir software developeriams – taip, bet kažkokio excitemento – nė trupučio.

Bet kai F.Alonso Eau Rouge viršūnėje bolidą “sukontravo” greičiau nei mano mirtingos akys spėjo tai pamatyti, aš tai pažiūrėjau dar 10 kartų ir tada “pasharinau” soc. tinkle. O tai ir yra būtent tas “conversionas”, didele dalimi dėl kurio pinigus ant stalo deda rėmėjai.

Paskutinė mintis – negalima pamiršti, kad tokio lygio sprendimus daro ne autosporto ir adrenalino fanatikai, o žmonės su labai brangiais kostiumais. Ne visada viršūnių interesai atrodo logiški mums. Dažniausiai dėl to, kad nebūtinai mums tie sprendimai ir tarnauja.

Ką manai apie F-1 valdymą bei verslo modelį?
Kaip atrodys F-1 po Bernie Ecclestone‘ o (juk tai kažkada įvyks)?

A.K.: Nesu pakankamai kvalifikuotas, kad turėčiau kokybišką nuomonę šiuo klausimu. Asmeniškai galvoju, kad Bernie atvirai išsakytas nenoras orientuotis į jaunąją publiką yra paprasčiausiai “unsustainable”. Manau, ne pirmos jaunystės F-1 valdyba, vis dar labai neįvertina informacinių technologijų įtakos pasauliui šiandien bei rinkodaros galimybių, kurias technologijos suteikia. MotoGP ir WEC online presence’as mano manymu net geresnis. O pats geriausias pavyzdys kaip reikia save pristatyti, jei posessini greičiausius automobilius pasaulyje – Red Bull Racing.

Bet pasikartosiu, orkestrui diriguoja žmonės su brangiausiais kostiumais. Aistringiausi F1 “klientai” –
Monzoje having the time of their lives, bet pelningiausi – lenktynes žiūri VIP kambariuose. Neretai jie su paklodėmis ant galvos. Neretai jų valstybėse vyksta kažkas kruvino.

Todėl mano manymai apie F1 verslo modelį greičiausiai yra nieko verti 🙂

F-1 fanas / žiūrovas / gerbėjas – apibūdink jį. Ar tu irgi toks?

A.K.: Kadangi jų labai daug ir labai įvairių, o aš į nieką lygiuotis nebandau, nuo komentarų susilaikau 🙂

Koks F-1 istorijos momentas ar įvykis tau yra labiausiai įstrįgęs atmintin? Ar jis buvo toks svarbus, kad galbūt įtakojo tavo asmeninį gyvenimą?

A.K.: 2002 m. Austrijos GP finišas. Asmeninio gyvenimo tikrai neįtakojo, bet į sieną labai užsigavau ranką… kokius tris kartus. 🙂

Iš tų, kurie įvyko man kiek per anksti, sakyčiau 1994 Imola. Kaip freaky savaitgalis bendrai.

Kaip manai – kuo F-1 gali būti įdomi verslo žmogui? Kokias paraleles matai tarp F-1 ir verslo?

A.K.: Skirčiau šitą klausimą prie prieš tai buvusio apie verslo modelį. Paraleles matyti nesunku, tokio masto organizacija aplink save sukuria visą verslo ekosistemą. Pelnosi automobilių ir jų komponentų gamintojai, žiniasklaida, regionai, kuriuose vyksta etapai. Viskas ganėtinai obvious 🙂

Kokį automobilį pats vairuoji ir kodėl būtent šį? Ar yra kokia įdomi pasirinkimo/įsigijimo istorija? Gal esi kokio nors autogamintojo gerbėjas?

A.K.: Esu, labiau, konkrečių “teisingų” modelių ne kiek gamintojų gerbėjas.

Bet išėjo taip, kad BMW gyvenime suvaidino labai daug. Ir už tai turiu dėkot šito blogo savininkui 🙂
nes vos nepradėjau savo vairavimo karjeros nuo, cituoju: “sup***o japono” 🙂

Bet viskas, žinia, baigėsi gerai, paėmėm E36’ą, kuris savo laiku tapo vienu originalesnių ir labiau žinomų BMW Lietuvoje. Nedaug lietuviškų E36 važiavo Niurburgringe, o su rankiniu valdymu ir Ring’u ant kapoto, mano žiniomis, išvis vienintelis auto 🙂

Kregždė karjerą baigė su netikėta ir drastiška transplantacija į 3.0 dyzelį iš E39. Važiavo smagiai, bet patikimumas ne visada leisdavo net padangas sušildyti.

Šiandien mano daily driveris F21 120d M-Sport in Estoril Blue. Vykęs auto, kaip ir dauguma F serijos BMW.

Competitionui norėčiau turėti Nissan GT-R. Nėra nieko, kas GT-R’ui prilygsta už bent panašius pinigus.

Be BMW dar gausiai gerbiu Porsche ir Subaru – už tvirtą identitetą ir teisingą techniką. 🙂

Ar mėgsti greitį? Kaip ir kur realizuoji šį potraukį?

A.K.: Istorijomis apie “realizaciją” visa jaunystė pagrįsta. 🙂 Džiaugiuosi, kad viskas visada beveik gerai baigėsi, nes mėgau ir mėgstu (tiesa, su senatve kiek ramiau) jį tikrai ne vien trasoje. Ir net nebandysiu slėpt, nesvarbu kiek “davatkų” dėl to supyks 🙂

Tiesa, esu labai griežtai prieš situacijas, kada tai daroma neturint patirties, norint pasipuikuoti prieš keleivę (-es) ir/arba veikiamam alkoholio.

Viskam turi būti sąlygos, technika ir žinantis ką daro, kokią atsakomybę neša, žmogus.

Dėl to saugaus greičio sąvoka, mano nuomone, yra ne tik iš esmės kiekvienam atvejui skirtingas, bet važiuojant ir pastoviai besikeičiantis dalykas, kurio oficialūs ribojimai, prie geriausių norų, atpsindėti negali.

O kad didelis greitis gali saugiai egzistuoti viešuose keliuose, geriausias pavyzdys – Vokietija. Patys autobanai nėra niekuo išskirtiniai saugumo atžvilgiu. Esmė – vairuotojų paruošimas, pasirenkamų eismo juostų kultūra, nežiopsojimas vairuojant ir griežta tech. būklės kontrolė.

Niurburgringo touristenfahrten – kitas pavyzdys. Bet kur kitur suleidus kartu į trasą tokią transporto įvairovę, kokia važiuoja ten (nuo Citroen 2CV, iki Veyrono; nuo mopedo iki trasai ruošto R1), mėsmalė kasdien būtų garantuota.

To lygio kitos šalys tiesiog neprigyveno ir neriboto greičio negalėčiau įsivaizduoti nei D.Britanijoje, nei Lietuvoje, nei kitur.

Kaip pasukai lenktynininko-mėgėjo keliu? Ko išmokai išgyvenęs šį etapą t.y. kaip jis įtakojo tavo gyvenimą?

A.K.: Suktis nereikėjo, natūrali gravitacija nuskandino į tą pusę “lap after lap”, “mod after mod” 🙂

Visų pirma autosporte išmokau, kad auksinė taisyklė – daug uždirbti! 🙂

Bet vertingiausia, ką gavau tai patirtį už vairo ir šaltą galvą. Susidarė jau sąrašas atvejų iš kasdienių situacijų kelyje, kur tai išgelbėjo gyvybę (-es), o paprastesnių – sąrašas dar ilgesnis.

Viena linksmesnių: kažkada vidury žiemos prie Hanoverio buvau užlėkęs ant “juodo ledo”. Vairavau sunkų, krautą Mercedes Sprinter su nemaža priekaba. Priešais mane srautas pradėjo stabdyti, o aš su visu savo svoriu tik ABS “įjungiau” ir liko momentinis pasirinkimas – įlėkti į MB C galą arba sukti ir bandyti vengti. Vengiau ir iškart prasidėjo piruetas su trimis pilno vairo susukimo “persimetimais”. Nežinau, kaip atrodė iš šono, bet sąstatas mano buvo gana ilgas, tai turėjau su visa priekaba užimti bent pusę autobano pločio. Per priekinį stiklą matėsi: skiriamoji juosta, miškas, juosta, miškas 🙂

Galiu drąsiai teigti, kad jei ne “palakstymai” iki tol, patirtis tokiose situacijose ir šalta galva, tas pasirodymas pilname mašinų autobane būtų pasibaigęs tikra kobra 11. O baigėsi be įbrėžimo.

Idealiame pasaulyje, manau, track driving testai turėtų būti privalomi, norint gauti teises.

Kita pusė

Ar tavo profesija / išsilavinimas sutampa su tavo dabartine veikla? Papasakok plačiau, jei nesutampa.

A.K.: Sutampa – ką tikrai noriu gyvenime veikt, tą išmokstu. 🙂 Formalaus aukštojo išsilavinimo neturiu, artimiausioje ateityje įgyti neplanuoju.

Tavo verslas / darbas. Kodėl? Kuo jis “veža“?

A.K.: Jų esu turėjęs nemažai ir įvairių (turėsiu, greičiausiai dar daugiau) ir visi jie savaip veža ar vežė.
Programuotojo darbas atneša daug pasitenkinimo, kai idėja galvoje pamažu virsta į didelę krūvą tik tau vienam suprantamo kodo iš kurio gimsta applicationas, būtent kokį įsivaizdavai.

Rašyti apie autosportą taip pat vežantis užsiėmimas, kai tuo gyveni. Daug erdvės kilti į viršų, pažinti tos virtuvės žmones ir t.t.

Teko su minėtu prieš tai Sprinteriu ir Europą išmaišyti. Nebūtinai tiek žinių reikalaujantis užsiėmimas, bet atnešantis daug nuotykių ir atsiminimų, jei turi teisingą požiūrį.

Ir prie labai nepigių automobilių esu dirbęs.

Gyvenimas per įvairus, kad sėdėti prie vieno stalo iki senatvės 🙂

Tavo hobby? Kuo jis susijęs su F-1? O su tavo asmenybe?

A.K.: Auto(sporto) hobis yra neišsemiamas: istorija, romantika, fizika, rizika, teorija, praktika. Nedaug tokių patirčių gyvenime kaip pojūčiai važiuojant trasoje, o ypač varžybų režimu “flat out”, kada nėra šalia keleivių, o rezultatas pasidaro svarbesnis už nesudaužytą mašiną.

Paskutinius kelis metus ypač domiuosi kanapės kultūra ir vaistinėmis savybėmis; psychedelikais ir alternatyvia pasaulėžiūra. Pasirodo, tai dar gilesnis ir įdomesnis “rabbit hole’as” 🙂

Dar kartais mėgstu į orą pakelti drone’ą ir nufilmuoti ką nors gražaus 🙂

Kokius bruožus vertini žmonėse? Kalbu tiek apie draugus, šeimą, tiek ir apie verslo partnerius ar kolegas?

A.K.: Vertinu tikrumą, open mind’ą, mokėjimą ir kalbėt ir girdėt, cross-the-line humoro jausmą.

Kokie žmonės padarė didžiausią įtaką tavo gyvenimui?

A.K.: Tėvai ir aš pats.

Įdomiausia istorinė asmenybė, su kuria norėtum susitikti. Ko paklaustum / apie ką norėtum pasikalbėt?

A.K.: Alex Zanardi, Ayrton Senna, Niki Lauda, Murray Walker, Joe Rogan, Steve Jobs, Terrence McKenna, Tupac Shakur.

Murray, pasigirsiu, teko sutikti prieš kelis metus Silverstone. Labai gaila, kad tik porai minučių, nes tas žmogus yra tikras exclusive informacijos lobynas ir būtų didelė laimė ir privilegija prie arbatos paklausyti jo istorijų.

Kaip apibūdintum sėkmę ir kaip – laimę?

A.K.: Laimė – kai kiekvieną rytą esi dėkingas už visas jau pasiektas sėkmes ir turi nusitaikęs sekančią
🙂

Ką gali atleisti, o ko – ne?

A.K.: Klausimas gerokai per abstraktus, bet greičiausiai beveik viską. After all, neatleidimas – našta tik pačiam sau, o neatleistajam dažniausiai visiškai vienodai.

Tavo stipriausia ir silpniausia savybės

A.K.: Galiu praktiškai bet ką. Bet ne visada, nes esu fucking tinginys 🙂

Kuo būtum, jei galėtum rinktis?

A.K.: Būčiau įkūręs savo med. kanapės kliniką, kurioje gydymas būtų prieinamas visiems. Tikiuosi, kad Europa paseks JAV pavyzdžiu paspartins savo atsibudimą šiuo gyvybiškai svarbiu klausimu. Bet šituos klausimus įtakoja žmonės su dar brangesniais kostiumais nei F-1, tad…

Iš labiau egoistiškų norų – važiuoti VLN/24h Niurburgringe. Prie to, jei jau visai viską galiu rinktis,
tai dar prašyčiau ir su Zanardi komandoj, gamykliniame Z4! Daugiau pageidavimų nebeturiu :)))

 

Netikėta interviu pabaiga – tavo klausimas interviueriui:

A.K.: Blitz’as!!!

1.    Lewis or Nico?

AF1: Kimi! 🙂

2.    MS or JPM?

AF1: JPM dėl kovingumo; MS dėl
sunkaus darbo

3.    Lauda or Hunt?

AF1: Vis gi Lauda, nors Huntas buvo
outstanding talent

4.    V12 or V6T?

AF1: V12!!!

5.    Eau Rouge or 130R?

AF1: Abu yra “big balls”, bet…
130R!

6.    iOS or Android?

AF1: Android

7.    Evo or STi?

AF1: Tik Subaru!

8.    AG or Nm?

AF1: AG skambiai skaitosi, o Nm
skambiai sukasi 😉

9.    FWD, RWD or AWD?

AF1: RWD (bet tinka ir AWD 2/3
į galą)

10. Boobs or ass? 🙂

AF1: Both!!! 🙂

 

 

 

3 thoughts on “Interviu su… Artūru Kundeliu

  1. Artūrai, esi šaunuolis!!! Vienam tavo likimo broliui tave pateikiu kaip pavyzdį kaip reik gyvent. Nors ką ten likimo broliai, net ir sveikiems žmonėms esi geras pavyzdys.

    Like

Leave a Reply

Fill in your details below or click an icon to log in:

WordPress.com Logo

You are commenting using your WordPress.com account. Log Out /  Change )

Google+ photo

You are commenting using your Google+ account. Log Out /  Change )

Twitter picture

You are commenting using your Twitter account. Log Out /  Change )

Facebook photo

You are commenting using your Facebook account. Log Out /  Change )

Connecting to %s